Ieva

Sapnavau tave šiąnakt, - vos nubudusi noriu paskambinti ir pasakyti Guodai.

Sapnavau, kad įlekiu į kažkokią patalpą, lyg vonią ir prikišusi savo veidą prie tavojo kylančiu tonu kartoju žiūrėdama į akis: aš ant tavęs pykstu, aš ant tavęs labai pykstu, aš ant tavęs labai labai labai pykstu !!! Scena sapne tokia gyva ir tavo akys matančios mane. Viskas tarsi ką tik įvykę. Pro miglą prisimenu dėl ko taip supykau, pasakei, kad mūsų pasaulio matymas per daug skiriasi, kad tau ne pakeliui su tuo kaip aš jį gyvenu. Tu nueini, o aš pagauta impulso lekiu paskui tave. Ir į tavo nustebusias akis išsiunčiu visą savo pasaulio baimę. Visą savo vidinio pasaulio baimę. Baimę tapti neįdomi. Baimę būti atstumta. Baimę būti palikta.

Pabudusi iš sapno, lendu po dušu, ramiai prisėdu rašyti. Galvoje jau klojasi tekstas. Laikas „Aš esu Tu“ tekstui.

Ir išlenda vasaros viduryje parašyta pastraipa.

-----------------------------------------------------------

-          Klausau, Ievuk, - išgirstu energingą ir kažkur skubantį Guodos balsą telefone.

O skambinu visai be tikslo. Važiuodama pasiimti Barboros iš stovyklos pasukau mamai, su močiute pasikalbėjau ir kažkaip intuityviai Guodos numerį spustelėjau rinkti. Labai norėjosi išgirsti kaip gi ji.

-          Tu kažkur skubi, ane? - Iš balso suprantu, kad ji skubėjime.

-          Jo, kaip tik ėmiau GPS žiūrėti, mes Žemaitijoj, ruošiamės konstruktyviam šamanizmui.

Viskas aišku, Guoda darbuose. Pasiskambinsim kai daugiau laiko pokalbiui tekėti bus.

-          Aha. Pasiilgau su tavim pasikalbėti, - sakau.

Ir staiga topteli. Juk šiandien liepos galas! Aha! Paprastai juk šiomis mėnesio dienomis ruošdavomės i Panevėžį, pas įkalinta moteris. Tai būdavo paskutinė mėnesio savaitė. Štai kas čia išlindo. Rutina. Kuri vyko "Aš esu Tu" 6 mėnesius.

Kartojimas neįmanoma paverčia įmanomu.

----------------------------------------------------------

Per vasarą dar susitikome ne vieną kartą su Guoda. Ir pokalbių buvo, labai trumpų, apie reikalus ir ilgesnių apie buvimą. Buvo pojūčio, kad esame labai arti viena kitos, o buvo ir atvirkščiai, didžiulis atitolimo jausmas. Man vienu metu pradėjo atrodyti, kad kažką skauda. Kažką skauda santykyje su ja. Kažką kas yra nei manyje, nei joje, kas yra tarp mūsų. Keista ir neapčiuopiama. O skausmo pojūtis labai realus.

Pasakojimai apie performansą Panevėžyje vis išlysdavo trumpomis istorijomis. Žmonės labai noriai klausydavosi, tiksliau pasakojimas tarsi pasakodavo pats save. Netikėtai atsiskleisdavo keletas istorijų, įžvalgų, nepastebėdavau kai aplink susėsdavo pasiklausyti daugiau žmonių ir dalinimasis performanso patirtimis, istorijomis tartum sujungdavo mus. Pasakojantį ir besiklausančius. Į vieną. Kažkaip atsimenu vienos klausytojos žodžius, kai prisipažinau, kad nežinojom ką ten veikiam. O ji man sako: aš žinau ką jūs ten veikėte. Savo performansais priminėte moterims, kad esame viena. Kad nesame atskiros, mes visuma. Iš dalelių. Ir to užtenka, kad prisimintume.

Artėjant rudeniui paaiškėjo, kad esame pakviestos papasakoti apie „Aš esu Tu“ moterų konferencijoje „Veikli“. Atėjus pranešimo dienai jautėme, kad kažkaip organiškai viskas pasakosis. Kelionė iš Vilniaus į Kauną priminė mūsų keliones į Panevėžį, kas mėnesį. Pokalbis iš kažkokių gelmių. Man tik su ja taip pavykta pasikalbėti. Su Guoda. Kažkokia kita kokybė ir malonumas tą darant. Tarsi vidinė tuštuma užsipildytų, tarsi koks troškulys būtų numalšintas. Jutau kaip ilgiuosi mūsų pokalbių.

Konferencijoje jautėmės tarsi dvi mergaitės ne ten pataikiusios. Suabejojome ar supras moterys ką norime pasakyti. Mūsų pranešimas sekė iš karto po mados diskusijos, kur buvo daug diskutuojama apie išorinį pasaulį, aprangą ir susiderinimą. Tuo tarpu mes atėjome kalbėti apie kitą dalį. Tą kur giliai ir dažnai paslėpta nuo išorinio. Dalinomės prisiminimai kaip kilo idėja rengti performansą, kaip ji įgavo savo formą, ką išgyvenome mes pačios per tą pusmetį kol važinėjome, su kokiomis baimėmis susitikome ir kokių įžvalgų iš įkalintų moterų gavome. Po pranešimo iš klausytojų gavome labai šiltas padėkas. To užteko, kad suprastume – buvo reikalinga.

Tai ką me veikėme, ten, įkalinimo įstaigoje? Šį klausimą užduodavo žmonės iš mūsų aplinkos, šį klausimą užduodavo nuteistosios, šį klausimą užduodavome pačios sau. Ir labai džiaugiuosi, kad neskubėjome rasti atsakymo. Neskubėjome apsibrėžti ir įvardinti. Darėme nežinodamos ir drauge jausdamos, kad tai kažkaip svarbu.

O šiandien jau galiu pasakyti. Jau galiu.

Performansų metu susitikau su savo tėčio įkalinimo patirtimis. Pamačiau jį suaugusio žmogaus akimis. Tarsi atsidūriau kitoje pusėje ir tai man padeda suprasti kaip gyveno jis, kai „sėdėdavo“. Kad jis nebuvo už kažkokios aklinos sienos. Ten vyksta žmogiškas gyvenimas. Kupinas visko.

Performansų metu kalbėjimas su Guoda ir įkalintomis moterimis tapo toks atviras ir nuogas, toks tikras, kad jo alkį dabar jaučiu. Kalbėjimas apie dalykus, kurie giliai giliai išgyvenami ir kasdienybėje jiems tiesiog nėra laiko. Tiesiog mes taip gyvename, kad susitinkame fragmentiškai ir prabėgomis. Sustojimui ir atvirumui reikia laiko. O ten, uždaroje patalpoje, tarp įkalintų moterų jaučiausi saugiai pasakoti viską. Tiesiog viską. Ir reaguoti į viską kas vyksta. Net kai jos, viduryje mūsų mocinio nuogumo atsistodavo ir laisvai išeidavo. Aš turėjau Guodos akis. Pažiūrėdavau į jas ir tardavau: nepaėjo. Ir abi nusišypsodavom.

Per tuo 6 mėnesius, panašu, kad mums įkalintos moterys buvo labiau reikalingos negu mes joms. Atradimas gana netikėtas.

O dabar? Sapnuoju sapnus apie atstūmimą. Nes yra tas milžinas, tas kuprotas gal jau pavargęs milžinas. Kuris tūno. Ir vis baksnoja savo storu pirštu man į ertmę viduje. Kur tėtis gyveno. Ir tomis akimirkomis kai prisimenu, kad Guodai viską, o, viską pasakojau. O dabartiniame kasdieniame gyvenime nėra daug vietos tiems pokalbiams. Na jie tiesiog neatsitinka. Man skauda tą artumo nebuvimą tarp mūsų. Man jį skauda. Ir tada aš noriu šaukti garsiai: PYKSTU ANT TAVĘS. Nes bijau. Bijau, kad nebebus taip arti. Kad kaip kažkada mane paliko tėtis, nes alkoholis jį „nešiojo“ per gyvenimo užkaborius, taip Guoda paliks mane. Nevertą jos laiko.

Ir tada atsisuku. Į tą gniutulą viduje. Ir pasisakau. Manęs niekas negali palikti. Aš esu čia. Su savimi. Visa. Ir užsimerkusi tyliai paverkiu mažo,  palikto vaiko liūdesį.

O nurimusi atsisėdu rašyti toliau. Guodai laiško. AČIŪ, kad buvai šalia.

Guoda

Žadintuvas prikelia anksti, ir iškart išgirstu smarkų lietų, beldžiantį į langus visu namelio perimetru ir stipria srove šniokščiantį į didelius cinkuotus indus, stovinčius po lietvamzdžiais. Įsisupu į antklodę ir dar kurį laiką užsimerkusi pasimėgauju snauduliu tame garse.

Kaip nueisiu iki traukinio, jei oras nepasikeis? Sinoptikai žadėjo karštį, o dabar visai nebesuprantu, ką rengtis, nes jausmas, lyg lauke kokie +12. Mano laimei, lietus trumpam liaujasi, o aš išsmunku iš namų. Dangus taip tirštai užtrauktas debesimis, kad rytas atrodo kaip vakaras. Idiliškas saulėtas kaimelio vaizdas, kuriuo žavėjausi vakar, važinėdama dviračiu, dingęs. Mano dėmesį patraukia kaimyninis kiemas. Jame nėra jokios žalumos, tik purvynas, vidury to purvyno stovi pavargusi troba ir traktorius, aplink juos vaikšto vištos. Tiksliau, vargšės vištos dabar braido po balas, ir juodo dangaus fone bendras vaizdas tikrai apokaliptinis.

Liūtis mane pasigauna šimtas metrų iki stoties ir spėja permerkti beveik kiaurai. Ech, apsirengiau, aišku, per vėsiai.

___

Kas tau yra laimė? - užklausiu traukiny sutikto bičiulio, kai įsitaisome kelionei, padžiaustę savo permirkusias striukes. Sako, man laimė yra jausti gyvenimą. Jausti, kai jame man gerai ir jausti, kai blogai. Išlikti tuo, kuris pastebi, kai jaučia.

___

Kai įšoku į Ievos mašiną, abi kvatojame. Man išsikrausčius iš Vilniaus, šis projektas tapo mūsų proga susitikti. Nesimatėme, atrodo, šimtą metų. "Apie ką tu?", "O tu?" - klausinėjame viena kitos pakeliui į Panevėžį. Apie ką besisuktų mūsų gyvenimai, abi pastebėjome, kad artėjant performansui savarankiškai pradėjome reflektuoti būsimą - laimės - temą.

Šis susitikimas paskutinis. Kaip dėl to jaučiamės? Bandome įsivardinti, laukdamos, kol sargas išrašys leidimą įeiti. Panašu, kad abi tame dramos neįžiūrime. Nesijaučia, kad pabaiga. "Bet gali atsitikti, kad vėliau mums to trūks", - pastebi Ieva. O aš jaučiu, kad šita buvomo su moterimis forma man jau pradeda nusibosti, ateity norėčiau atrasti kitokią. Kaip ten bebūtų, dabar neliūdna. Gyvenimas tęsiasi; jei norėsime - atvažiuosime dar.

"Laimė. Kas pradės?" - klausiu aš, mums tebestypsant koridoriuje. "Aš abejoju, ar ta tema čia įvyks, ar jai čia yra vietos." - nerimauja Ieva. Aš tuo tarpu neabejoju, kad moterys ateis. Manau, kad laimės ir liūdesio balansas egzistuoja kiekviename gyvenime ir kiekvienoje aplinkoje. Prisimenu, kaip visa visata su galingais džiaugsmais, nuotykiais ir atradimais man vaikystėje sutilpdavo nedideliame aptvertame kieme.

"Tai kas pradeda?" - vėl žvilgteliu į Ievą, kai jau sėdime rate tarp pažįstamų ir naujų veidų. "O kas norite, kad pradėtų?" - klausia Ieva, ir iki šiol nematyta moteris iškart beda pirštu į mane.

Gerai! Man su šia tema dabar lengva. Taip lengva, kad netvardau šypsenos. Nes pastaruoju metu jaučiuosi labai laiminga. Nuo to ir pradedu savo pasakojimą, nors kažkodėl šioje aplinkoje šiek tiek gėda tai prisipažinti. Bet žiauriai laiminga! O kaip kitaip pavadinti jausmą, kai negaliu užmigti nuo daugybės idėjų ir krykštauju, kad bus rytojus, ir kad bus dar vasara, ir dar tikriausiai kažkiek dar metų bus, per kuriuos galėsiu jas  įgyvendinti? Kai darau daug dalykų vienu metu, širdy norėčiau daryti dar daugiau? Kai gyvenimas neša taip, kaip dviratis nuo kalno, ir reikia prilaikyt ranka stabdžius, kad kur neišsitėkštum. Ir baisu, ir atsakinga, bet ir smagu žvėriškai, bent jau man, bent jau kol kas. Tiesiog dabar tuo gyvenu. Galbūt darymu daugiau nei buvimu. Veikimu labiau nei vartojimu. Idėjomis labiau nei realybe. Ar svarbu kuo, jei jaučiu, kad nuo to mane veža?

Tikriausiai tą laimę gėda įsivardinti, kadangi žinau, kad greitai galiu taip nebesijaust. Gal net iškart po įvardinimo, gal po valandos, o gal vakare arba rytoj neišvengiamai jausiuosi visai kitaip. Velniop. Dabar yra taip ir aš tą pasakau. Bet kai savo pasakojime paminiu, kad gyvenu viena kaime, troboj be patogumų ir neturiu vyro, ir kad, o siaube, man jau beveik 32, moterys ima šurmuliuot. Matau, kad nesuvokiama joms mano laimės formulė. Bet ir intriguojanti. Susilaukiu tiesių įprastų klausimų apie šukuoseną ir mažiau įprastų - apie lytinę orientaciją. "A galima paklaust? A kodėl berniuko neturi?" Bet suskamba gongas.

Keletas moterų, pajutusių, kad šitas pokalbis ne joms, kaip esame įpratę, pasišalina. Liekam septyniese. Pradeda Ieva. O jos pasakojimas kiek lėtesnis, einantis iš gelmės, su liūdesio prieskoniu. Apie laimės paieškas kasdienybėje, kuri yra visokia. Apie laimę nugyventi dieną gerai. Ir apie laimės ilgesį tuo metu, kai ją pajausti sekasi sunkiau.

"Bet jūs čia apie kažkokius paprastus kasdienius dalykus pasakojat, apie malonumus, santykius, pareigas, bet čia gi ne laimė!" - piktinasi aktyviausia šiandienos dalyvė. "Tylėk, netrukdyk, gerai gi sako!" - tildo ją draugė.

Ievos pasakojimas tuo tarpu aiškiai brėžia ribą tarp laimingo gyvenimo viduje ir išorėje. Jis - apie tai, kad sudėjus "check" ties punktais "išsilavinimas", "vyras", "vaikai", "karjera" ir "kelionės", laimė pati savaime neateina. Apie tai, kad reikia kasdien dirbti, ieškant jos  detalėse, kartais labai mažose ir sunkiai pastebimose tarp visokio kasdienybės dumblo. "Bozhe moj" - girdžiu, atsidūsta viena moteris man už nugaros, o paskui, neišbūdama kėdėje, net eina parymot prie lango. "Nu o kas būtent tau negerai? Ko čia dar ieškai?", - niekaip nesupranta aktyvioji klausytoja, - "Neverk!", - ramina. "Kaip tik tegul verkia. Ašaros - gerai." - prieštarauja jos draugė.

"Jau galima?" - suskambus gongui, į kėdę iškart prašosi aktyviausioji. Ji mums turi daug klausimų. Panašu, iškart turi ir laimės receptų. Ko tau tam kaime gyventi? Tu taip ir taip daryk. Tau reikia vyro, kitaip anokia čia laimė. Ir plaukus kirpk ne vienu numeriu, o bent dviem, šonuose trumpiau - taip geriau atrodo, įdomiau. O tau reikia nevaidinti aukos ir pradėti gyventi daugiau dėl savęs. Nes taip ir taip šiam pasauly yra. Jūsų maži malonumai - tai ne laimė.

Vienžo, viską paaiškina ir tada tyliai laukia, kol vėl suskambės gongas ir prasidės mūsų monologai. " O kas tau yra laimė?" - tuo tarpu provokuoju užpildyti tylą. "Nu tai tas jausmas, kai būni kaip ant sparnų! Kai gyventi norisi. Bet aš daug metų vartoju ir sėdžiu, apie laimę nekažką tegaliu pasakyti."

Net atsigauname, pirmą kartą taip gausiai apibertos klausimais, ir tolimesnis pasakojimas vystosi bandant į juos suprantamai atsakyti sau ir klausytojoms, išsiryškinti skirtumus tarp išorinės ir vidinės laimės, pastebėti, kad kartais laimę galima ir dumble surasti, o kartais ji labai labai maža ir nebūtinai kelia kaip sparnai.  Bandau kalbėti, kad vyras nebūtinai padarys mane laiminga. Pastebiu bent vieną entuziastingai linksinčią galvą.

___

Paskutinis kartas. Gražiai atsisveikiname su penkiomis moterimis, kurios išbuvo. Kurioms tai atrodė svarbu. "Kaip gaila, kad paskutinį sykį! Aš tik dabar pamačiau. Čia gerai, čia panašiai kaip anonimuose, tik ten negali visko sakyt. Pavyzdžiui, negali sakyt, kad susileidai. O čia galėtum. Čia saugiau kažkaip." - gana jausmingai atsisveikina aktyvioji dalyvė. "Būtų geriau, jei galėtume su jumis paprastai pasikalbėt, be šitų čia jūsų žaidimo, ar kaip ten to, p..., žodžiu, taisyklių."

Jo, supratau, kad žodis "performansas" čia pernelyg sunkiai ištariamas. Gongas gąsdina, griežtai brėždamas ribas. Tylinčio ir kalbančio ratų taisyklė verčia lipti iš komforto zonos. Bet šįkart tokia buvo mūsų sugalvota forma. Konceptuali. Dabar ji man nebesvarbi. Dabar viską daryčiau kitaip.

___

Mums įvažiuojant į Vilnių, Iškišu ranką pro mašinos langą, ir negaliu patikėti. Lauke - saulė ir sinoptikų žadėtieji +30. Prisiminusi rytinį žvarbų vėją ir apokaliptinį peizažą su vištomis, darsyk sau nusišypsau. Oras keičiasi, esmė lieka. Tie patys pastatai, gatvės, žmonės ir netgi vištų purvynas žiūrisi kur kas geriau saulėtame fone. O fonas keičiasi. Debesys ateina ir nueina.

___

Visa sukaitusi, apsikrovusi nešuliais, dienai besibaigiant pasiekiu butą, kuriame nakvosiu. Vos įėjusi pro duris, nusiaunu basa ir išsirengiu beveik nuogai. Karšta, kūnas lipnus nuo prakaito ir baisiai alkanas. Nieko nelaukdama, prasipjaunu sultingą arbūzą. Paskui stoviu po dušu kiek ilgiau, nei užtektų. Išsiverdu makaronų, pasidarau salotų. Pomidorų kvapas primena močiutę. Užsidegu žvakę ir valgau skaniau, nei bet kada.

Laimė valgyti. Ne, valgyti ne laimė. Laimė valgyti, kai esi išalkęs. Vadinasi, ir išalkti - laimė. Jausti yra laimė. Alkį, troškulį, karštį, šaltį, lietų. Arbūzo skonį ir pomidorų kvapą. Ir pastebėti, kad jauti.

Gyventi suvokiant, kad gyveni, yra laimė.