"Čia bus mūsų fotografas" - Ieva įmeta man žinute kažkokio simpatiško bičo FB profilį.
Pirma reakcija - "Wtf??? Juk sakei, kad fotkins draugė!"
Kažkaip iki šiol neprisileidau minties, kad prie šio projekto kažką galėtų veikti vyrai, tuo labiau, fotkint mudvi pusnuoges. Bet po truputį aprimstu ir pasiduodu aplinkybėms. Svarbu, kad atsirado kažkas, kas to imsis su entuziazmu - raminu save. Ir netgi pagalvoju, kad gal reikėtų plakato maketavimo neapsiimti pačiai.
Apie projektą stengiuosi nemąstyti ir kuo mažiau ruoštis. Žinau, kad jeigu pradėsiu galvoti, imsiu dar labiau jaudintis ir spėlioti, kas kaip bus. O kol kas nežinomųjų tiek daug, kad bandant juos visus sutalpinti į galvą, ši gali užsiliepsnojusi išlėkti į orą. Be to, performanso formatas gi toks - reikės būti "čia ir dabar", su tuo metu esančiom aplinkybėm ir ateinančiom emocijom, o jų surepetuoti neįmanoma. Kaip ir žodžių, kurie tuo metu išskris. Galima tik mokytis pusiausvyros, savistabos, ramybės, o visa kita - bus kaip bus.
Ir vis tik bujoja didžioji mano baimė - kad nerasiu ten to, ko ieškau. Nors, tiesą sakant, ko ieškau apibūdinti sunku. Žinau tik tiek, kad mane tempia į kalėjimą jau kokius pusantrų metų - taip stipriai, kad belieka tik eiti ir žiūrėti, kas bus. Turiu ten kažką rasti - nes tai erdvė, kurioje aš nieko nesuprantu. Pasaulis, operuojantis visai kitais principais. Nors turiu gilų tikėjimą, kad visi žmonės labai panašūs, žinau, kad susidūrus su kai kuriais atvejais, mane apima didelės dvejonės ir neviltis - rodos, kai kurių luobas toks tvirtas, kad neįmanoma prasimušti iki tos visiems bendros esybės. O gal? Nerasti ko ieškojusi galiu, jei neprasimušiu pro tą luobą. Jei idėja niekam nepasirodys įdomi. Jeigu niekas nesusirinks su mumis pabūti. Jeigu neįvyks joks tarpusavio kontaktas.
Susitinkame su Ieva kavinėje. Neištvėrusi lieju jai savo baimes ir prielaidas. O kas, jeigu jos neišdrįs atsisėsti į tą kėdę ir mes negausime jokio atgalinio ryšio? Gal verta pasidaryti kokią nors pašto dėžutę anoniminiams laiškams? Gal performansą pradėkime laiškų skaitymais? O gal čia labai nekonceptualu? Bet kas bus, jei mums nepavyks užmegzti RYŠIO? Nejau viską nutrauksime?
Įeina fotografas. Rytis, panašu, net spirga iš entuziazmo, nors apie mūsų projektą kol kas žino tik tiek, kad "kažkas su kalėjimu". Net palinkęs virš staliuko, prašo papasakoti daugiau. Pradedu nuo Adomo ir Ievos: "Visų pirma, aš norėjau mėnesiui užsidaryti į kalėjimą."
"Stipriai!" - dar labiau į priekį palinksta Rytis. Pirmoji fotografo reakcija daug žadanti. Galiu ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti žmones, kurie, tai išgirdę, neišsigando, o nuoširdžiai susidomėjo.
To padrąsinta, tęsiu istoriją.
Žodžiu, man buvo išaiškinta, kad užsidaryti ten neįmanoma. Kad kalėjimas tam ir yra kalėjimas, kad jame negalima būti bet kam, kas užsimano. Iš darbuotojos sutrikimo buvo akivaizdu, kad jos ilgoje darbo istorijoje tikrai nebuvo tokio atvejo, kad kažkas prašytųsi į kalėjimą uždaromas savo noru. Didelė, sudėtinga ir inertiška institucija tokiems akibrokštams nepasiruošusi. Kiekvienas, norintis įeiti tarp nuteistųjų, turi būti nuolat lydimas apsaugininko, o apie buvimą ten nuolat ir dar nakvynę tomis pačiomis sąlygomis su nuteistosiomis nėra nei ką kalbėti. Net tuo atveju, jei siūlyčiaus apsimokėt už lovą ir maistą, tam tiesiog nėra jokių legalių įgyvendinimo mechanizmų. Apart vieno, aišku, kuris, deja, man nepriimtinas.
Buvome sumąstę, kad aš ten užsidarysiu ir siųsiu Ievai laiškus, o Ieva rašys man atgal. Ir iš tų laiškų turėtų matytis, kad grotuotame kalėjime galima jausti laisvę vidumi, o esant laisvu, dažnai galima pasijusti supančiotam. Na, ir dar daug visokių tiesų ko gero būtų išrašyta.
Po primygtinų rekomendacijų iš naujo pergalvoti idėją į mažiau drastišką, aš visiškai praradau viltį. Atrodė, jei ne tai, tai nieko nenoriu daryt. Juk nežinau, ką dar galėčiau ten veikti, kaip tik būti. Mano veikla ir išsilavinimas visiškai nesusijęs nei su socialiniu darbu, nei su psichologija, tad neturiu nei sugebėjimų, nei potraukio vesti kokius nors nuteistųjų "būrelius". Aš tik norėjau jas pajusti.
Pakeliui iš Panevėžio, kai jau man atrodė, kad viskas baigta, dėkojau Ievai, kad ji šalia ir sakiau, kad man visos patirtys įdomios tol, kol galiu su ja pasišnekėti apie tai, kas nutinka. Tada Ievai šovė spontaniška mintis - sako, jei tau patinka kalbėtis su manimi, o man patinka kalbėtis su tavimi, tai gal tiesiog kalbėkimės... kalėjime?
Mintis, man pradžioje pasirodžiusi visiškai absurdiška, greitai išbujojo taip, kad ties Vilniumi jau turėjome naujo projekto apmatus. Pavadinome jį performansu - nes toks oficialus pateisinimas pasirodė įtikinamas tam, ką sugalvojome. Performanso neapriboja beveik niekas. Jis susideda iš laiko, erdvės, menininko kūno ir auditorijos.
Kol išdėstėme sugalvoto performanso detales Ryčiui, tapo aišku, kad jis ne tik kad su entuziazmu prisidės kuriant plakatą, bet ir bus labai svarbus vyksmo sraigtas. Tiesą sakant, pirmąsyk kažkas taip smarkiai mumis patikėjo ir suteikė tek drąsos judėti pirmyn. Tik kad bus viskas gerai - nepasakė. Priešingai, išvardino daug nemalonių krypčių, kuriomis gali viskas pasisukti. Bet, sako, neabejoju, kad jums pavyks.
Po susitikimo pasukusi namo, pirmąsyk jaučiau tiek ramybės ir užtikrintumo šiame procese. Dėkojau aplinkybėms, kad į mūsų nenuspėjamą projektą įsiliejo šiek tiek vyriškos energijos. Be to, pirmą kartą pajutau, kad paleista idėja jau rieda tarsi gniūžtė nuo kalno - nuo šiol galiu persijungti į stebėtojo vaidmenį. Tebūsiu tik maža šio savarankiškai skriejančio objekto dalimi.
___
Tiesą sakant, viskas prasidėjo dar iš vakaro. Susinervavusi ir įsitempusi darbavausi, kol galiausiai labai užpykau ant savęs, kad prieš TOKIĄ dieną užsiiminėju kažkokiom nesąmonėm ir visai emociškai nesiruošiu. Vėlai vakare garsiai pasileidau muziką ir švaisčiaus - pradžioj su dulkių siurbliu, paskui - mankštindamasi, paskui - šokdama, kol visai pavargau. Tada atsiguliau, ketindama ilsėtis, bet norom nenorom vis tiek mintyse dėliojosi kitos dienos planas. Reikės apsikirpti. Nepamiršti pasiimti dokumentų. Sugalvot, kuo apsirengti. Tarpusavyje susitarti dėl kai kurių eigos detalių. Svarbiausia - gerai jaustis.
Susikaupimas šįryt buvo kaip prieš kokias vestuves. Suskambus žadintuvui, kurį laiką gulėjau lovoje nejudėdama. Atrodė svarbu giliai pakvėpuoti, paskui gerai išsirąžyti ir pasportuot. Tada tiesiai ant pižamos užsidėjusi pūkinę striukę nulėkiau į kepyklėlę šviežių kruasanų. O kai pasirodė Ieva, įbrukau jai į ranką plaukų kirpimo mašinėlę. Rengdamasi žiūrėjau į veidrodį ilgai nei paprastai. Pusryčiavome lėtai ir susitelkę, bandydamos vizualizuoti, kaip viskas bus, ir tuo pačiu suprasdamos, kad neturime galios viską sudėlioti, nes keliaujame į absoliučiai nepažintą teritoriją.
