Aktų salėje sudėliojame kokių penkiolikos kėdžių ratą žiūrovėms, o jo viduryje pastatome tris kėdes. Dvejose iš jų sėdėsime mes, o trečioje - vis dar neįsivaizduojame, ko tikėtis. Trečia kėdė skirta nebijančiai atsidurti rato viduje ir įsiterpti į mūsų pokalbį. Aš spėliojau, kad per pirmą performansą greičiausiai niekas į ją neatsisės. Ieva buvo pateikusi versiją, kad moterys gali susimušti dėl tos kėdės. Iš tiesų, ką mes galim žinoti?
Mums skirtas pusantros valandos sudalinome gabalais po penkiolika minučių. Kas tiek laiko suskamba varpelis ir kalbėjusioji atsiduoda klausymui, o klausiusioji - prakalba. "Pamiršom išmesti monetą!" - prisimena Ieva gal penkios minutės iki performanso pradžios, kai jau, atrodo, esame viską susiruošę. O piniginės konfiskuotos. Greitai randame kitą būdą ištraukti burtus - Ieva kalbės pirma.
Klausytis nepertraukiant - sunkiau, nei galvojau. Penkiolika minučių! Kartais taip norisi įsiterpti bent su "aha". Bet mes sutarėm - jei ką ir sakysiu, tai tik kartosiu pačios Ievos žodžius. Kelis kartus pasinaudoju šia privilegija išleisti garsą, bet man toks būdas nėra labai natūralus, tad metu šį žaidimą. Klausausi tyloje. Ieva pasakoja žiūrėdama žemyn, kažkur į savo kojas. Aš klausausi irgi susitelkusi į save, kartais žvilgčiodama į ją. Savo "aš" istoriją pradėjo nuo vaikystės prisiminimų, kurių man nėra pasakojusi. Įtariu, nelabai kam yra pasakojusi. Vienu metu nutariu apsidairyti ir pamatau, kad ne vienai išoriniame rate sėdinčiai jau rieda ašaros. Girdžiu, kaip moterys pradeda atliepti į Ievos žodžius, šnibždėdamos "viskas gerai" ir panašius padrąsinimus. Pagalvoju, kad vargu ar galėjome rasti empatiškesnę ir saugesnę erdvę savo performansui.
Atėjus mano eilei kalbėti, trečiojoje kėdėje jau sėdi moteris. Ji ne tik dėmesingai manęs klausosi, bet ir uždavinėja klausimus. Išorinis ratas irgi nebetyli. Atrodo, mūsų nuoširdžių prisistatymų užteko pokalbiui atrakinti. Išties nelengva kalbėti tema "aš" atsietai nuo savo profesijos, amžiaus, šeimyninio statuso. "Aš", kalbanti apie savo gimimą, vaikystę, būsenas, išgyvenimus, iš karto pasidaro nuoga, o moterys tai jaučia.
Netrukus pabyra istorijos. Abi su Ieva įdėmiai klausomės, nors sugalvota performanso struktūra jau aiškiai pažiro. Tiesiog tuo momentu kažkodėl atrodo, kad išklausyti yra daug svarbiau, nei išlaikyti renginio koncepciją. Pagalvoju, kad performanso idėja galėjo būti žymiai paprastesnė. Galėjome ateiti tiesiog klausytis. Nekyla abejonių, kad jei būtume pusantros valandos paskyrę klausymuisi, renginys būtų buvęs labai populiarus. Įsijautusi romė kalba mums apie šeimą ir gyvenimo prasmę. Girdžiu, kaip Ieva pradeda nervingai trepsėti koja.
Labiausiai moterims neduodantis ramybės klausimas - kodėl čia? Kodėl kalėjime? Ko jūs čia ieškote, kaip kilo tokia mintis? Ievai, matau, bekalbant aiškėja jos asmeninė misija. O aš, nors buvau idėjos iniciatorė, nežinau ką atsakyti. Gal todėl, kad kalėjime žmonės turi laiko? Gal kad savo kailiu įsitikinčiau, jog pasaulio negalima dažyti juodai ir baltai? O gal išmokti tolerancijos ir empatijos? Tikiuosi, kad viskam besibaigiant, galėsiu įvardinti tiksliau.
Kai vakare grįžę į Vilnių susėdame pavakarieniauti, man vienu metu drioksteli mintis - juk šiandien nieko neįvyko! Nieko ypatingo, nieko keistesnio, baisesnio, liūdnesnio, nei kad įvyksta kasdien. Tiesiog tas pats tekantis gyvenimas. Kažkam - šiapus, kažkam - anapus vieno pastato sienų. Tas mūsų nerimas, kabėjęs ore pirmą pusę dienos, staiga pasirodo labai juokingas. Baubas, matyt, visada tokio dydžio, kokį pats susikuri. Tai gal galima laikyti, kad jau šį tą ir išmokau?
