Guoda

"Rėkti, šokti ir gulėti ant žemės."

Gal gali man tai kur nors užrašyt? - paprašo Ieva vairuodama. Užrašau į Messengerį ir nusiunčiu jai žinute.

Su daug kvailiojimo ir juoko šįkart mūsų kelionė į kalėjimą. Taip atsipalaidavom bepusryčiaudamos, kad net susivėlinom išvažiuoti iš Vilniaus, o pakeliui dar teko apsisukti, nes pamiršau įsidėt garso takelį.

Laukiau šitos dienos, nes jaučiausi pernelyg smarkiai įsisukusi į darbų liūną. Kai atsikėlusi įsijungiu kompą dar prieš pasirąžydama, o vakare prisiminusi, kad nieko nepavalgiau, prieš miegą nusilupu ir sugraužiu saliero gumbą - maždaug toks buvo mano būvis, kuris, žinojau, bus nutrauktas. Turėsiu LAISVĄ dieną - koks paradoksas! Savo laisvę ruošiausi pajusti nelaisvės kontekste.

 Iš tiesų per visokius užsiėmimus nebuvo laiko nei daug mąstyt apie buvusį susitikimą, nei nusiteikti būsimam. Pirmojo karto nerimas jau seniai užmaršty, poreikis ruoštis išgaravęs.

Kaip ir poreikis apskritai pasirūpinti savo kūnu. Nesikirpau visą mėnesį, tad Ievai atvažiavus, pakartojame ritualą su plaukų kirpimo mašinėle. Kartu su plaukų galiukais Ieva nuiminėja nuo manęs įtampą, pradedu juokauti ir giliau kvėpuoti. Tarsi mano apkiautusį akmeninį būvį pagaliau pakutentų gaivi tėkmė - tokia jau ta Ieva, visada gyva ir negalinti nespurdėti.

Mašinoje aš rimtai dūmoju savo dūmas, o ji krykštauja. Aš rezgu kažkokį painų sakinį, o ji tuo tarpu sušunka - "vaivorykštė!" - rodydama į vaizdą pro langą. "...tai reiškia, viskas bus gerai" - nejučia šitaip pasibaigia mano sakinys, kurio pradžią jau spėjau užmiršti.

Sakau jai - jeigu sugalvotum daryt kokią gyvybines jėgas budinančią stovyklą, būčiau pirma tavo mokinė. Rėkti, šokti ir gulėti ant žemės - manau, kad tokia galėtų būti tavo stovyklos koncepcija, - vardinu dalykus, kuriuose, mano galva, Ieva yra tikra profesionalė.

Užrašyk, prašo besijuokdama.

Užrašau: "Rėkti, šokti ir gulėti ant žemės."

O ji kvatoja taip ilgai ir nuoširdžiai, tiesiai iš pilvo, šiaip ne taip tebelaikydama vairą.

"Ir juoktis." -  po kurio laiko priduriu atskira žinute.

Viduje labai nesmagus jausmas, tarsi būčiau kažką išdavusi. Bet dabar nieko nebegaliu padaryti. Kaip bus, taip - mąstau, mums kylant laiptais į viršutinį aukštą.

Kad vėluojame, supratau tik kai Ieva atkreipė mano dėmesį į automobilio laikrodį, rodžiusį be penkių, kai iki Panevėžio buvo likęs dar gabaliukas kelio. Įėję į pastatą iš to nesmagumo abi nevalingai pradėjome brautis priekin per visas duris ir užtvaras, pažeisdamos taisyklę, kad darbuotoja visada eina pirma mūsų.

Kol praėjome pro patikrinimus, susidarė visos dvidešimt minučių gėdingo vėlavimo. Maža tikimybės, kad kas nors ten mūsų lauktų - pamąstau. Girdžiu, kaip darbuotojai tarpusavy kalbasi, kad kažkas laukė ir išėjo, kažkas nuėjo į kitą renginį koplyčioje.

Pagaliau įveikę laiptus, - jie man šįkart pasirodė beveik begaliniai - įeiname į koridorių, kur prie aktų salės durų tebelaukia vienintelė moteris. Ta pati, su kuria praeitą kartą atsisveikindamos apsikabinome.

Džiaugsmas, kad šįsyk būsime tik trys, - labai natūralus. Galvoju apie tai, kad kaip tik trijų žmonių tereikia gražiai užpildyti naujai mūsų sugalvotai performanso struktūrai. Panašu, šįsyk nereikės nieko tildyti, aiškinti, bus galima tiesiog giliai pasibūti su tuo vieninteliu žmogumi iš dviejų šimtų, kuriam tikrai atliepia mūsų dalykai. Šįsyk TIKRAI būsime naudingos.

Tačiau netrukus mus lydėjusi darbuotoja, matyt, nesmagiai pasijutusi, atvaro mums visą pulką "mergaičių", ką kur pakeliui sutikusi, ką iš miegų prikėlusi. Visas ratas užsipildo klegesiu ir nematytais veidais.

Su Ieva susižvalgome, apsišarvuojame kantrybe ir imamės aiškinti savo "žaidimo" taisykles. Po pirmojo susitikimo nutarėme pabandyt suvaldyti chaosą, kuris labai greitai linkęs išvirsti į "chichi-chacha" pasibaksnojimus tarpusavy, apkalbas ir paviršutiniškas replikas. Bandome susitarti dėl pagrindinės taisyklės - tylos, kai kitas kalba. Tai atrodo beveik neįmanoma.

Ieva, kuri ir vėl kalba pirmoji, beveik neturi švaraus eterio. Ir kalbėjimas jos, matau, nors ir nuoširdus, bet iš visų pusių drumsčiamas ir kutenamas, toli gražu nenusileidžia į tuos gylius, į kokius nuėjome per pirmąjį susitikimą. "Matau, kaip sunku jums klausytis" - sako ji kaskart, pasigirdus prunkštimui ar replikai.

Kai ateina mano eilė prasižioti, neištveriu nepapamokslavusi. Ir mums nelengva tylėt - sakau. Netgi tas dešimt minučių, kol kalba kita. Bet toks mūsų susitarimas. Jo sunku laikytis, bet įdomu. Ką galite apie save pastebėti, kai kyla koks nors sakinys, kurį norisi paleist? Kam jis skirtas? Kas atsitiks, jeigu jį nutylėsite? Pabandykit ir pažiūrėkit. Gal po dviejų minučių jis nebeatrodys toks aktualus? O gal atrodys aktualus ir po dešimties, ir po dvidešimties? Tada prašome sėsti į šitą kėdę ir mes jūsų paklausysime. Visas dešimt minučių, nepertraukdamos.

Jausdama, kad "pamokslas" įtikina nepakankamai, darsyk neištveriu. Sakau, mes su Ieva esame šiek tiek patylėję. Patylėję ne tik po dešimt minučių, bet ir po dešimt dienų iš eilės. (Nekenčiu savęs už tuos žodžius, nes žinau, kad jie skirti padaryti įspūdžiui.) Tačiau pajuntu, kad tikslas pateisino priemones - veidai, pradžioj ištįsę iš nuostabos, paskui užsičiaupia ir pagaliau pasijunta bent nedidelė pastanga priimti mūsų taisykles. Gal vis tik tame yra kažkokios prasmės?

Giliai įkvepiu ir pagaliau šiaip ne taip atsikovojusi eterį, pabandau įsijausti į mūsų šiandienos temą - "Moteriškumas".

Šįkart paskyrėme atskirą laiką ir trečiajai kėdei. Dešimt minučių - Ieva, dešimt - aš, o tada dešimt - kėdė, kuri yra laisva. Jeigu niekas į ją neatsisėda, kėdė tyli visas dešimt minučių kartu su mumis visom. Jeigu atsisėda, tada kalba lygiai tiek, iki gongo. Ir yra išklausoma.

Kai šurmulys rate sumažėjo, sėstis į tą kėdę niekam nebeatrodo labai paprasta. Gongas nuskambėjo, tylim ir laukiam. Galiausiai, prieš tai kurį laiką kaupusis ir žiūrėjusi į ją, tarsi šaulys į taikinį, į kėdę nutūpia ta, kuriai tylėti sekėsi sunkiausiai. Iš jos pusės sklido daugiausia prunkštimo ir replikų mums kalbant, ir man pasirodo labai įdomu pastebėti, ar ji tebebus tokia pat drąsi, atsidūrusi šalia mūsų, rato centre. Stebiu, kaip moteris pradeda monologą šmaikščiai ir pakiliai, kalbėdama vis labiau mąsto, ieško žodžių, kol galiausiai nustoja "atrodyti" ir pradeda "būti". Moteriškumas susiejamas su motinyste. Kalbėjimas persimaino, tarsi kokia kaukė nuslenka nuo veido. "Linksmų plaučių" įvaizdis subliūkšta moteriai prisiminus, kad ji kažkam yra mama, kažkam teta. Kad jos pati brangiausia moteriškumo išraiška - suspenduota. Pasirodo ašaros.

"Kas iš to, kad pasidažysiu ar nusilakuosiu nagus, jeigu būsiu iš vidaus supuvusi?" - kalba ta pati "linksmoji" moteriškė, o aš sėdžiu ir klausaus atvipusiu žandikauliu.

Ir suprantu, kad jau buvau jai užklijavusi etiketę.

Nors belaukdama sekančio performanso visai nemąsčiau apie tai, ką kalbėsiu, prisiminus būsimą temą man kažkodėl prieš akis vis iškildavo mokyklos kūno kultūros persirengimo kambarys. Tarsi koks inkaras pasąmonėje, nuo kurio kažkadaise mano gyvenime prasidėjo moteriškumo tema - už jo ir pradedu kabintis, kai ateina mano eilė būti išklausytai.

Kalbu tyliai ir visąlaik žiūrėdama į vieną tašką grindyse. Gal tas persirengimo kambarys buvo ta vieta, kur aš pirmąkart pasisakiau sau, kad tokia iki galo moterimi su dideliais gražiais papais, aukštakulniais ir auksinėmis garbanomis aš niekada nebūsiu?

Kalbu apie tai, kaip mėgau laipioti po medžius iki pat paauglystės. Kaip paauglystėje nesikeičiau ir nemoteriškėjau. Koks jausmas, kai žmonės mane nuolat palaiko berniuku. Kodėl trumpi plaukai. Kas man patinka mano savitame moteriškume. Ar jo išvis esama?

Dar apie tai, kaip būnasi vienai. Kaip darausi įsitempusi, struktūruota ir vis labiau vyriška. Kaip būdama su savimi beveik visada gyvenu mintyse ir niekada nebūniu su savo kūnu. Apie tai, kaip pasiilgau paprasto, žemiška gyvastimi alsuojančio, buvimo. Jausmo, kad kitas žmogus - iš kaulų ir mėsos - kvėpuoja šalia manęs, ir visa užvaldančios ramybės, kuri ateina su tuo jausmu.

Vargu ar iki šių įžvalgų būčiau nusileidusi, jei keletas iki renginio galo su mumis pasilikusių moterų nebūtų taip jautriai sekę mano kelionės.


"Dėmesys yra gryniausia dosnumo forma." - yra pasakiusi viena filosofė. Suprantu, kad šita diena - tai būdas padovanoti ir pasijusti apdovanotai pačiu gryniausiu būdu.