Ieva

Ji buvo ta, kuri mus apkabino pabaigoje. Ir ji buvo ta, kuri laukė mūsų 20 min. prie durų. Buvo vienintelė, kuri laukė. Antro susitikimo.

Mes šį kartą vėlavome. Lyg netyčia. Lyg neapskaičiavom laiko. Nors viduje pinasi kita istorija. Nuo pradžių pradėkim. Vasario 26 d. rytas. Pramerkiu akis. Mintis atplaukia: šiandien važiuojam į Panevėžį. Ir kažkur, lyg iš pilvo į gerklę atbanguoja nemalonus pojūtis, lyg pykintų, lyg norėtųsi kažką išstumti iš kūno. Lipu iš lovos, galvoje rikiuodama savo rytą, atsistojusi ištempiu rankas į viršų, pasirąžau ir giliai įkvepiu. Nenoooriuuuu... iškvepiant sliuogia lauk pasipriešinimas. Nieko nedarau su juo. Nieko neklausinėju. Žinau, kad esam dviese. Žinau, kad prausiuosi, ruošiuosi ir judu pas Guodą. Su ja viskas tampa ramiau.

Tarpe tarp I ir II susitikimų gyvenom pauzėje. Su Guoda daug nekalbėjom ta tema. Tik atklysdavo klausimai: tai papasakokit apie ką jūs ten? Koks čia performansas? O kaip jūs sugalvojot štai tokį dalyką ir dar tokioj vietoj? Ir komentarai: aš tai taip negalėčiau. O jūs to sunkumo, tų istorijų nepasiimat su savimi? Nepasineriat į tą tamsą? Jos manipuliatorės, jūs atsargiai. Ir su klausimai, ir su komentarai susitikdavau tarsi su nepažįstamaisiais, kuriems sunku ką nors atsakyti. Man pačiai sunku į žodžius įdėti ką mes ten darome. Nes tai, kas ten vyksta randasi kažkur dar prieš žodžius. Erdvėj, kur esam tapačios. Su įkalintomis moterimis. Ir tartum ieškom tapatumo. Kaskart bandydama papasakoti kam nors, kaip mes „kalbamės“ su  įkalintomis moterimis, jaučiu kai per žodžių tarpus išsprūsta esmė.

Laaaabas rytas. Sutinku mielą apsimiegojusį veidą. Guoda. Už jos briedis Anupras, kaip visada, liūdnomis akimis liudijantis visa kas vyksta ir didelėmis plaštakomis laikantis erdvę virš stalo. Sėdam. Pradedam kalbėtis. Aš taip laukiau šios dienos – sako Guoda. Nustembu. Ir apsidžiaugiu. Kad ji ta, kuri laukė. Vadinasi susitikom. Aš su „nenoriu“, o ji su „laukiau“. Ideali pusiausvyra. Bet pirmiausia nukirpk man plaukus, - paprašo. Sėda prieš veidrodį, glostau jos galvą ir rankos šyla. Pradedu kirpti. Tartum daugybę kartų būčiau laikiusi skutimo mašinėlę rankose. O tik antras kartas. Savotiškas ritualas. Atvažiuoju ryte, nukerpu ją ir važiuojam pas moteris. Braukiu per galvą, plaukai trumpėja. O po visko išgirstu: net palengvėjo, kai apkirpai. Kažką dar aptarinėjam, tarpduryje susižvalgom. Abi kelnėtos šį kartą. Ne su suknelėmis, kitaip nei praėjusį kartą. Viskas kitaip. Ir nusiteikimas, ir apranga, ir atsipalaidavimas. Žvilgtelėjus į laikrodį suprantu – vėluosim. Važiuojam!

Sėdam į mašiną. Kelias iki Panevėžio irgi dalis performanso. Tai tikrai. Pasijungiame kitais jutimų mygtukais. Viena su kita ir su aplinka. Įvairiausios temos lenda, vyniojasi, teka per pokalbį. Visiška lengvuma. Drauge klajojam per savus džiaugsmus ir rūpesčius, viena kitą palydėdamos, paklausdamos, palinksėdamos. Duok ranką, Guoda. Imu jos ranką, priglausk delną prie kaktos. Vėsi ranka paliečia mano kaktą. Oh, kaip gerai prisilietimas. Kalbėdamos liečiamės žodžiais, bet kas gi trukdo paimti už rankos. Važiuodamos stebim mišką - plikus medžius tartum rusvai žalią kailį ir vaivorykštę per dangų. Prieš Panevėžį išlenda saulė. Nagi. Ir abi net atsilošiam iš pasitenkinimo. Viskas bus gerai. Saulė atneša tokią žinią. Dar sutariam, kad šį kartą visos kalbam po 10 min. Ir gana griežtai laikomės struktūros (pasirodo sunku klausytis, moterims, kurios sėdi rate).

Vėluojam. Aha. Įžengiam į įkalinimo įstaigą lygiai 14 val. Vėluosim – kol dokumentus pasirašysim, kol daiktus pasidėsim. Ateina pareigūnė, dar nematyta. Laba diena, mergaitės, - pasisveikina. Pasimuistau, nuo netikėto mergaitiško sumažėjimo. O tema tai moteriškumas J Prašome: praneškite per ruporą, kad mes vėluosime, gerai? Jūsų jau ten laukė. Bet visos išėjo į koplyčią melstis. Praneškite, kad pradėsime vėliau, dar kartą paprašome. Kaip jūs ten vadinatės? Aš tai tu? Kas esu tu? – bando prisiminti pareigūnė. AŠ ESU TU. Aha. Ir ji dar keletą kartų užklausia,  nes „nu ir keistas pavadinimas“. Skubėjime pradedam veržtis pro apsaugos postą, bet esame greitai sustabdomos. Moterys (staiga netikėtai pasikeičia mūsų užvadinimas), Jūs laikotės man už nugaros, - sudrausmina pareigūnė. Sutarta. Užsimiršome kur esame. Kol laukiame ID patikrinimo, pro postą lydima senyva moteris, pareigūnė jos šiltai kažko užklausia ir palinki sėkmės. Gali būti, kad ją anksčiau išleis, - mums paaiškina. Mane nustebina šilta kontaktas, kreipimasis vardu ir palinkėjimas, kad sektųsi. Gyvenimas čia vyksta. Prisilietimai taip pat.

Užlipam laiptais į ketvirtą aukštą. Aplinka nebegąsdina. Viskas daugiau mažiau aišku. Aš vis skubu ir prasiveržiu į priekį, lipu laiptais. Nes vėluojam jau kaip turi būti. Atidarom duris. O ten JI LAUKIA. Ta moteris iš praeito susitikimo. Ji vienintelė, kuri laukia. Šypsosi mums. Ir susitinkame akimis. Įeinam į salę, ten kėdės ratu ir mes trys. Pareigūnė sunerimusi, kad nėra daugiau moterų, tariasi su kita kalinčia moterimi – atveskim iš to ir to būrio. Pakvieskim. Ir išeina. Mes su Guoda susižvalgom ir akimis pasitariam. Abi vienodam pojūtyje - bus net geriau, jei būsim tik trise. Sėdam į ratą. Vienu metu pareigūnė ragindama pristato mums būrelį  moterų, pati prisėda ant kėdės ir sako: gerai čia bus, pamatysite, čia muzikytės leis mergaitės, relaksacijos bus. Pati atsilošia kėdėje. Sėdim su Guoda. Stebim atsargias tyrinėjančias moterų akis. Na. Ne visai relaksacija čia bus. O kompiuteris tik gongo garsui reikalingas. Galiausiai viena po kitos, nedrąsiai į ratą susirenka gal 12 moterų. Stebiu jų atėjimą, vietos rate paieškas. Ir taip įdomu pačiai kaip čia bus šį kartą. Viduje ramu. Pradedu.

Sėdžiu klaidžiodama akimis grindimis ir vienu metu išryškėja mano lakuoti nagai. Va pradžia. Moteriškumas kaip spalvos. Kaip puošnumas. Kaip aukštakulniai ir lengvas juokas. Ir tas nerimtumas, kuris man pačiai anksčiau atrodė toks paviršutiniškas, o dabar toks išlaisvinantis iš mano nuolat analizuojančios galvos. Man spalvų, suknelių ir juoko be priežasties metas – pasakoju. Dalinuosi, kad neseniai tik supratau, kad juoktis daug ir garsiai man būdavo kažkaip gėda ir nepadoru. O dabar tą darau kai tik yra proga ir jaukinuosi savo juoką sau. Vienu metu mintys nuveda į prisiminimus kaip maža mergaitė buvau dažnai vadinama gražia ir įpratau patvirtinimą gauti iš aplinkos. Praėjus gal 5 min. nuo mano kalbėjimo pradžios girdžiu kaip pora moterų iš išorės rato pakyla ir išeina. Tuo pat metu nutylu ir stebiu savo vidų. Koks jausmas kai tau kalbant kažkas atsistoja ir išeina? Klausiu savęs. Garsiai sakau: „nepaėjo“ ir nusišypsau sau. Suprantu, kad galiu kažkaip labai rimtai pradėti vertinti ką aš pasakiau/nepasakiau blogai/gerai ir tuo pat metu aišku. Nagi, tiesiog. Kai kurios moterys čia užsuko trumpam, tiek kiek pabuvo, tiek jos ir pasiruošusios išgirsti. Jų išėjimas yra jų kelias. Mano buvimas ir kalbėjimas yra manasis. Trumpam susitikom, toliau keliaujam kas sau.  Sėdu klausytis Guodos. Jos istorija labai kitokia. Pasakoja apie save – berniuką su sijonu. Klausau net palinkusi link jos. Moterys aplink irgi nuščiūva. Nors trumpam. Vienu metu šnabždesiai ir komentavimai pradeda užgožti Guodos istoriją ir ji tvirtai paprašo. Nagi. Paklausykime. Taip susitarėm. Pasidalina kaip mudvi esame 10 dienų tylos režime gyvenusios. Vipassanos stovykloje. Moterys nurimsta. Dar pora moterų palieka ratą. Lieka 3 moterys ir mudvi. Ir šioje mažoje grupėje kalbant gimsta toks intymumas, toks subtilus prisilietimas prie istorijų. Prie moteriškumo – kaip  meilės sau. Nesvarbu nei išvaizda, nei spalvos. Klausausi sėdančių į tuščią kėdę įkalintų moterų ir už žodžių girdisi toks jautrumas, tiek skausmo, tarsi užminuotas patirčių laukas. Kur žengsi ten gilios žaizdos ir skausmo šaltiniai. Dainavom rato viduryje, juokėmės, paverkėm. Ir atėjus trečiam pasikeitimui, kai liko paskutinės 10 min. Visos nustebom. Jau? Baigėsi? Neįtikėtinai greitai. Paskutinė kalbėjo viena iš įkalintų moterų, žiūrėjau į ją ir ji tarsi ne iš šio pasaulio. Ne iš įkalinimo vietos. Jai dar labai labai skauda, kaip ji čia atsirado. Ir tai taip aiškiai jaučiasi. Nieko nekaltina, negaili savęs, tik tartum pati savęs klausia: kaip išbūti ir nepalūžti. KAIP? Suprantu, kad niekuo negaliu padėti. Atvažiavom, pasikalbėjom, uždarysim duris ir toliau grįšim su Guoda į savo kasdienybę. O jos lieka čia. Priėjau po užsiėmimo ir paprašiau ją apkabinti. Norėjosi kaip nors sustiprinti ir palaikyti. Šis užsiėmimas buvo visiškai kitoks. Mažam moterų rate ir artimas. Drauge toks subtilus ir užpildantis išgirstomis istorijomis, tartum samanas miške liestum. Minkšta, sodru ir jei nori pajausti jas visas – reikia priglausti nosį arba skruostą. Labai atsargiai.

Pakeliui namo link Vilniaus su Guoda lyg tęsėm šį performansą. Leidomės nešamos savo istorijų / vaikystės prisiminimų/ skaudžių patirčių ir kalbėjome apie neiškalbėtas istorijas su sau artimomis moterimis. Kaip pasikalbėti apie tai kas neiškalbėta su pačiais brangiausiais? Ar reikia važiuoti ten kur nelaisvė, kad surasti savo laisvę kalbėti(s)?

Sekantis susitikimas. VYRAI.