Mes važiuojame į moterų kalėjimą kalbėtis ir klausytis iš dabarties momento. Kartą per mėnesį. Būti su viskuo, kas randasi. Atvirai, be jokių prisidengimų. Vadiname tai performansu, nes pokalbiai vyksta be pasiruošimo. Iš erdvės, kuri yra dar prieš žodžius. Negalime filmuoti ir fotografuoti, todėl viską užrašome.

2017 m. balandžio 12 d., trečiadienis

Ieva

Vyrai? Vyrai. Vyriškumas. Dar iš vakaro pradedu viduje matuotis šią temą. O vyrai? Tai tik išoriniai? O man pačios? Vyriškoji pusė. Bandau mintimis ir pojūčiais paliesti vidinį savo pasaulį. Nerangi tema kažkokia. Kampuota. Lyg labai pažįstama ir tuo pačiu nepatogi. Ryt. Kas rasis tas. Nusprendžiu dar iš vakaro. Tekėt itin lengva po ką tik vykusių Indijos patirčių.

O rytas šį kartą prasideda kitaip. Per lietų šuoliuoju plačiais žingsniais taikydama nepapulti į balas. Lietus vis stipriau kapsi, išlėkiau iš namų kaip stoviu, jaukiai susikuitusi. Bėgu susitikt su E. Apie Indiją, būsenas, jausenas, įspūdžius, dar apie bendrus pojektus teka teka pokalbis ir netikėtai stabteli ties kūnu. Kūno pojūčiais. Vienas E klausimas padeda man sustoti, kai pasakoju apie momentą Indijoje kaip pati pastebėjau, kad veikia mano vidiniai demonai. Sako gal nori pabandyt įžodinti kas tai? Smalsiai pažiūrėti, priimti tą nemalonų nepatogų jausmą ir pabandyti rasti jam žodžius. Linkteliu. Noriu. Ir iš E girdėdama savo balso atkartojimą, priminimą, kad neskubėčiau, pradedu vardinti ką jaučiu kūniškai, kažkas manyje nori, kažkas priešinasi, kažkas bijo, kažkam bjauru jog jaučiu ką jaučiu. Girdžiu švelnu E balsą. Pasakyk jiems labas. Pasakyk, kad matai juos. Vieną po kito, lėtai, atidžiai, sutinku pojūčius kūne, ieškau jiems įžodinimo ir stebiu kaip kinta, mainosi. Iš sunkaus gumulo, lipnios masės pojūčio kažkur gimdos srityje pavirsta į mažą rutuliuką besiridenantį klubų srityje. Iš emociškai sunkiasvorės būsenos kinta į tuščią erdvę. Pastebint, pasveikinant, būnant su pojūčiu ir įvardinant žodžiais kas jis. Netikėtai, spontaniškai apturėjome vadinamo focusingo sesiją. Apsidairau viešbučio restorane aplink. Mes jaukiai ant sofos įsitaisiusios, kampe, atokiau nuo visų, kaip atskirame pasaulyje sau dviese. Lietus barbena. Vidinis tylus džiugesys ir nuostaba manyje po šio įdomaus focusingo patyrimo. O mintys sukasi. Ir viskas kinta kinta kinta. Pinasi patirtys Indijoje, meditacijose, primena pelenus, tepamus ant kaktos, kaip simbolį laikinumo. Priimti visa kas ateina. Stebėti visa kas randasi. Su šia bėgančia minčių eilute galvoje išsilukštenam nuo jaukios sofos į lauką. Padėkoju E ir sėdu į mašiną. Sekanti stotelė Guodos namai.

Jau laukiu tavęs! – paskambinus tarsteliu. Aha, matau pro langą, - girdžiu taip gerai pažįstamą balsą. Išvingiuojam į gatvę ir judam tyloje. Skaniai tylisi. Važiuojam sau. Vienu metu mintis galvoje, o Guodai irgi maloniai tylisi, ar čia tik man? Išgirstu iš jos: papasakok, ką nors kas pasakojasi. Giliai atsidustu ir pradedu traukti iš savęs Indijos patirtis. Klajones ir klejones, vidines ir išorines. Atradimus ir suvokimus. Šneku taip va kas šnekasi. Stabtelim ties knyga „Šios akimirkos jėga“. Guoda ją irgi žino, o man Indijoje ši knyga buvo kaip piliulė ramybės, labai laiku ir vietoje. Suskaičiau siautėjant audroms dykumoje. Kai aplink smėlis, vandenyno bangos, saulė, o vidiniai demonai atvyksta su savo minčių kardais ir kariauja jau pažįstamus karus: tu neverta, tu nepakankama, tu nepadarei, tu nežinai, tau trūksta, ta ta ta ta ta... ta dainelė galvoje. Bangos bangos bangos, šuoliai šuoliai šuoliai. Don‘t believe what you think. Kūnas meditacijų metų atneša kitą pojūtį. Kitą kokybę. Guodai sakau: tai va, atradau, kad ramybė turi konkrečią vietą. Ji mano panosėj, ir apibrėžiu rankomis burbulą aplink nosį ir burną. Va čia. Ir nukreipiu dėmesį į panosę. Įkvėpiu iškvepiu, čia visada ramu. Visas dėmesys čia, kur burna ir nosis ir kiekvienas įkvėpimas/iškvėpimas. Visada tai kažkaip teoriškai žinojau. O dabar yra praktinis jausminis kūniškas patyrimas.

O man nerimas. Ištaria Guo. Ir jaučiu net balse jos įtampa spengteli. Jaučiuosi tartum daug kūdikių paleidusi į pasaulį, daug idėjų yra užgimę ir nežinau kaip jomis rūpintis, kaip jas užauginti. Jaučiuosi viena. Ir jos nerimas atgarsį randa virpesiu kažkur mano viduje. Pažįstu šį bičiulį. Vadinamą nerimu. O gal jį pasveikinti reikėtų ir leisti jam prakalbėti? Švysteli mintis. Iš mano šio ryto patyrimo su E. Tik kur esam dabar? Pakeliui į Panevėžį, pakeliui į temą Vyrai. Su kalinčiomis moterimis. Apsikeičiam dar mintimis kaip mums sekėsi būti su šia tema. Ir 13:45 atveriam pataisos namų duris.

Šį kartą viduje kažkaip viskas tarsi per padidinimo stiklą. Atsisuku į Guodą pažiūrėt. Už jos galvos užrašas „Išėjimas“. Iš ten simboliškai sklinda dienos šviesa. Bet mes judėsim kita kryptimi. Per apsaugą link moterų. Pasitinkanti pareigūnė dar nematyta. Maloni, dalykiška. Vienu metu jaučiu, kaip aštrėja mano klausa ir rega. Daiktai padedami į saugyklą, durelės, trinkt! Vienos durys. Laukiam. Tarpduryje. Erdvės pojūtis. Užrakinta. Kitos durys. Trinkt! Įeinam. Laukiamasis pasimatymams. Sėdi moterys, veiduose gyvenimo vagos, gilios ir ryškios. Tie veidai tarsi pro padidinimo stiklą. Širdis dunksi. Įeinam į kiemą, ten judesys vyksta, kažkas eina, kažkas persimeta pora žodžių. Įeinam į patalpą, lipam laiptais, grotuoti langai. Arti arti! Ojei. Šiek tiek atitraukiu galvą ore nuo kažko nematomo. Suraukta mano kakta ir tas nerimas šuoliuojantis viduje. Norisi gūžtis ir vėl atsisuku į Guodą. Ieškau jos žvilgsnio. Bet ten teka ramus gyvenimas. Ji lipa, pareigūnė lydi. Viskas taip įprasta, kad net nejauku.

Ateinam į salę. Šalia koridoriuj būriuojasi moterys. Gan daug jų. Visos romės. Pasirodo ne į užsiėmimą. Jos mokytis atėjo. Ne pas mus. Nors pakviestos, pradžioje bando prisėsti ant kėdžių į ratą, bet gan greitai pasišalina dar neprasidėjus veiksmui. Nei vieno pažįstamo veido. Įeina į salę po dvi. Susikibusios už parankių. Kviečiu ant scenos. Ten kur mūsų kėdžių ratas. Nedrąsiai nedrąsiai. Prisėda. Kikena. Prisijungia dar pora moterų. Aha. Stebiu kas vyksta. Ir nerimas, buvęs prieš tai visai dingo. Tik mano balsas, kviečiantis moteris nedarinėti salės durų, o tiesiog prisijungti prie mūsų ir pažiūrėti kas bus. Mano balsas skamba kažkaip nejaukiai, o gal per stipriai. Tą suprantu, kai Guoda man tarsteli: nebūk tokia griežta. Hmm. Neketinau. Tik labai konkreti ir aiški. O! Labai vyriška. Va kas tikslu būtų.

Rate sėdi viena moteris, kuri man kelia šį norą būti aiškia, konkrečia, kalbėti garsiau, užtikrintai. Atpažįstu. Nusišypsau pati sau. Energija viduje tokia mobilizuota, aiški, su kryptimi. Norisi imtis konkretaus reikalo. Sakyt: nu moterys, pradedam. Ir kažkaip „padaryt“, „išveikt“ tą mūsų performansą. Dabar rašydama suprantu, kad tai to rato energija, tos temos dalykai pradėjo gyventi per mus. Tiksliau per mane. Guoda atvirkščiai, lyg atsargi, lyg nerimaujanti, lyg susigūžusi. Pasakoja moterims apie ką šis performansas, apie ką mes čia būnam. Ir kokios taisyklės. Tuo metu įeina pažįstamas veidas. Susitinkam šypsenomis. Ji sėda į ratą. Ji, kuri laukė mūsų ir praeitą kartą. Šį kartą ji vėluoja, bet prisijungia. Jaučiu kažkokį palengvėjimą. Guoda ištaria: aš pradėsiu. Ir nutyla.

Guodos kalbėjimas labai labai tylus. Vos girdžiu. Su jos žodžiais, balso tempu, rimstu viduje. O aplink rate jaučiu sėdinčių moterų nerimą, nėra įprasta štai taip sėdėti ir klausyti. Nežinios nerimas. Guoda pasakoja apie savo santykį su vyrais. Apie savo patirtis ir jas spalvina vidiniais išgyvenimų dažais. Atsargumas, liūdesys, nusivylimas, atsiskyrimas, prisilietimas, šventumas, nesupratimas. Tokie žodžiai man atskamba. Ir viskas nusidažo tarsi mėlyna liūdesio spalva. Klausantis. Rankose ji laiko mano atsivežtą širdies formos akmenį su ženklu OM iš švento Indijos Arunachalos kalno. Ir pirštai tartum kalba savo judesių kalba trindami, brėždami, maigydami, glostydami šį akmenuką. Nepaprastai smalsu ir tyku viduje stebint šį ansamblį: girdint Guodos žodžius, balso tembrą, emocijų spalvas, stebint pirštų šokį su širdies akmeniu, jaučiant visu kūnu moteris aplink. Giliai giliai kvėpuot norisi. Tą ir darau. Net palinkusi į priekį.

Gongas. 10 minučių. Mano eilė. Keičiamės vietomis, imu akmenuką į rankas. Atsisėdusi prisimenu, kaip mašinoj kalbantis su Guoda sakiau, jog impulsų semsiuosi iš kūno pojūčių. OCH. Norisi kojas išskėsti, atsilošti, rankas į šonus išskleisti, tartum pasirąžyti ir duoti kūnui daug vietos. Taip ir padarau. Vyrai. Vyriškumas. Ieškau siūlo galo. Temai skleistis. Kūne jaučiu tvirtumą ir jėgą. Ateina tėtis, prisiminimai apie jį. Kaip labai vyrišką ir kažką nepasiekiamą, kažką, kurio dėmesio man labai labai trūkdavo. Ateina mano pačios vidinio vyro ir vyriškos energijos manyje pasireiškimai, ateina santykių patirtys su vyrais mano gyvenime, jų istorijos. Randasi mokyklos patirtys su berniukais, išlenda patyčių momentai. Su jais skepsis ir panieka. Išlenda išorinio grožio, mano, kaip moters, svarba/nesvarba. Ir kalbėjimas tampa kampuotas. Susiraukęs, kažkoks pilnas nepasitenkinimo. Pašaipos lyg.

Gongas. 10 minučių. Trečiai kėdei. Ir čia tyla. Staiga, netikėtai į kėdę sėda Guoda. Ji kviečia dalyves atsisėsti, kalbėti, dalintis. Viena iš jų jau iš savo vietos komentuoja kažką, bet į kėdę vis nesiryžta. Vienu metu. Op. Ir mūsų pakalbinta persėda. Padėkoju jai mintyse už drąsą. Nu ne viskas kas susiję su vyrais yra „shit“. Aš noriu apginti juos. Ką jūs čia kalbat. Aš net atsilošiu kėdėje, negi mūsų kalbėjimai su Guoda taip suskambėjo? Kad visi vyrai „shit“? Nu įdomu! Ir netikėta man pačiai. Smalsiai palinkstu į priekį. Visu kūnu palaikydama kalbėtoją. Dalinkis, labai smalsu. O moteris, kuri kalba išgyvena labai stiprius jausmus vien tik sėdėdama kėdėje, visas kūnas ir kikenimas, garsiai sako kaip jai nepatogu čia būti, šalia mūsų. Dalinasi savo patirtimis ir gina „vyrišką“ giminę. Kad ir kaip bebūtų, ji santykius su vyru brangina, ir jei kažkas nepasisekė, tai nieko tokio. Nereikia šių patirčių perkelti į kitus santykius. Ten gal bus kitaip. Nuskambėjus gongui, jo šoka iš laisvos kėdės ir persėda į ratą atgal. Su palengvėjimu kikena, kad vajei kaip sunku ten sėdėt.

Antras kalbėjimo ratas po 10 minučių apsisuka gvildenant santykių temas, atliepiant kas stipraus ir gero ateina iš vyrų pasaulio, kokios patirtys. Atėjus laisvos kėdės laikui, vėl tyla. Sėdim visos, tylim. Ta pati moteris, kuri prieš tai kalbėjo, lyg vėl turi daug žodžių šia tema, bet į rato vidurį nesėda. Būnam tyloje toliau. Guoda vėl paragina jas atsisėsti. Aš pridedu, kad jų istorijos mums dovana. Tai yra dalis šio performanso, kuri suteikia prasmę tam kas vyksta. Moteris, kuri kalbėjo prieš tai, jau gan drąsiai kalba iš savo vietos. Apie tai, kaip ji nenori sėdėt viduryje, komentuoja mūsų išsakytas mintis. Ištiesiu ranką ir pakviečiu, ateik. Prisėsk, juk jau kalbi. Tiesiog kalbėsi kitoje vietoje sėdėdama. Mes palaikysim. Ji pagaliau persėda. Čia kaip tardyme, - kikena. Sėsk. Pasakok. Baisu kaip. Komentuoja sėdėdama. Padėkojam apie su Guoda, kad ji vėl atsisėdo. Tai ką čia jums apie tuos vyrus pasakot? Ką? Vėl kikena. O kas tau svarbu? Kuo norėtum pasidalinti? Jau mes klausiam. Ir jau nebepamenu kuo ji dalinosi. Turinio nepamenu. Tik tą jausmą. Buvimo su nepatogumu, su tyla, kalbėjimu dėl kalbėjimo. Viduje ramus pilnumas. Išoriniame pasaulyje stebiu nerimą ir nepatogumą, lyg kampuotumą.

Iš manęs šis susitikimas pareikalavo daug energijos, - išgirstu iš Guodos, kai ateina jos eilė kalbėti Jaučiu daug atidavusi. Nuskamba jos žodžiai. Aha. Jai šį kartą sunku kažkaip. Ji kitokia. Ir aš tą pastebiu. O mano viduje pilnatis, na mėnulis toks. Va pojūtis. Pilna. Ramu. Viskas įvyko, kas turėjo vykti, kaip turėjo vykti, su tais žmonėmis, su kuriais turėjo vykti. Atsisėdus paskutinei tuščios kėdės kalbėtojai, jau kitai moteriai. Išlenda skausmo, patirto smurto istorija. Pasakojama su šypsniu lūpose, šiek tiek ironišku, lyg iš kasdienybės gyvenimo, lyg nieko ypatingo nenutiko. Tas kalbėjimo kasdieniškumas ir istorijos skausmas prikausto mano dėmesį. Kaip taip gali būti? Ji čia apie save pasakoja? Čia ne išgalvota? Eij atsipeikėk, Ieva. Kur randiesi? Apsidairyk. Čia tokių istorijų greičiausiai netrūksta. Apima bejėgiškumas. Nu vajej, vajej, nu. Atvažiuojam su Guoda. Lukštenam, gvildenam savo vidinius pasaulius, gana saugiose emocinėse ribose. Performansu vadinam. Tik neturim tokių išgyvenimų, kurių net klausytis sunku. O čia gyvena sunkioji patirties artilerija, šių moterų viduje. Istorijos su randais. Ar mes pretenduojam juos atverti? O kviečiam jas juos parodyti? Viduje nuostaba ir dėkingumas. Už tokių skirtingų pasaulių susitikimą, šalia. Jie visi vertingi, į juos galime žiūrėti ar jais dalintis tiek kiek nusprendžiame verta tą daryti. Mums su Guoda verta. Joms tikiuosi irgi.

Aš dar negaliu apie tai kalbėti, man per sunki ši tema, galėjau šį kartą tik klausytis, ašaros tvenkiasi ir kapsi – mūsų artimiausiai moteriai šioje erdvėje. Likusi po performanso, pasidalina. Apsikabinam. Ir keliaujam savais keliais toliau. Susitiksim jau greitai temoje Šeima. Balandžio pabaigoje.

Kaip jums šis kartas? Sulaukėm ne vieno klausimo. Guodos komentaras nuskambėjo: sakom, kad gerai, nors pačios nežinom kaip. Tą gerumą sunku įgarsinti. Tai pojūtis. Įvyko viskas kas turi įvykti. Tema reiškėsi kampuotai. Ir mums su Guoda labai skirtingai. Va ir toks tas gerumas. Moterų dalyvavo nedaug. Pareigūnė užklausė, ar mums tinka, kad tiek nedaug. Sakėm, labai. Matuojam ne dalyvių kiekiu. O kuo matuojam? Pokalbio gyliu. Jausmu po to. Susitikimu nors su keletu iš tų, kurios ateina. Kai žiūrint į akis ar klausantis tyloje esi čia. Vienas kito žodžiuose, kvėpavime, buvime.

Out beyond ideas of wrongdoingand rightdoing there is a field.I’ll meet you there.When the soul lies down in that grassthe world is too full to talk about. Rumi