tag:blogger.com,1999:blog-61604905102733539362024-03-08T14:07:52.749-08:00Aš esu TuMes važiuojame į moterų kalėjimą kalbėtis ir klausytis iš dabarties momento. Kartą per mėnesį. Būti su viskuo kas randasi. Atvirai, be jokių prisidengimų. Vadiname tai performansu, nes pokalbiai vyksta be pasiruošimo. Iš erdvės, kuri yra dar prieš žodžius. Negalime filmuoti ir fotografuoti, todėl viską užrašome.Guoda Ievahttp://www.blogger.com/profile/09356295769245740364noreply@blogger.comBlogger15125tag:blogger.com,1999:blog-6160490510273353936.post-65425838876110337942017-10-25T00:44:00.000-07:002017-10-25T00:44:05.156-07:00Ieva<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="EN-US">Sapnavau tave </span>šiąnakt, - vos nubudusi
noriu paskambinti ir pasakyti Guodai. <o:p></o:p></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
Sapnavau, kad įlekiu į kažkokią patalpą,
lyg vonią ir prikišusi savo veidą prie tavojo kylančiu tonu kartoju žiūrėdama į
akis: aš ant tavęs pykstu, aš ant tavęs labai pykstu, aš ant tavęs labai labai
labai pykstu !!! Scena sapne tokia gyva ir tavo akys matančios mane. Viskas
tarsi ką tik įvykę. Pro miglą prisimenu dėl ko taip supykau, pasakei, kad mūsų
pasaulio matymas per daug skiriasi, kad tau ne pakeliui su tuo kaip aš jį
gyvenu. Tu nueini, o aš pagauta impulso lekiu paskui tave. Ir į tavo
nustebusias akis išsiunčiu visą savo pasaulio baimę. Visą savo vidinio pasaulio
baimę. Baimę tapti neįdomi. Baimę būti atstumta. Baimę būti palikta. <o:p></o:p></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
Pabudusi iš sapno, lendu po dušu,
ramiai prisėdu rašyti. Galvoje jau klojasi tekstas. Laikas „Aš esu Tu“ tekstui.<o:p></o:p></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
Ir išlenda vasaros viduryje parašyta
pastraipa.<o:p></o:p></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
-----------------------------------------------------------<o:p></o:p></div>
<div class="MsoListParagraph" style="mso-list: l0 level1 lfo2; text-align: justify; text-indent: -18.0pt;">
<!--[if !supportLists]-->-<span style="font-size: 7pt; font-stretch: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Klausau, Ievuk, - išgirstu energingą ir kažkur
skubantį Guodos balsą telefone. <o:p></o:p></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
O skambinu visai be tikslo.
Važiuodama pasiimti Barboros iš stovyklos pasukau mamai, su močiute pasikalbėjau
ir kažkaip intuityviai Guodos numerį spustelėjau rinkti. Labai norėjosi
išgirsti kaip gi ji. <o:p></o:p></div>
<div class="MsoListParagraphCxSpFirst" style="mso-list: l1 level1 lfo1; text-align: justify; text-indent: -18.0pt;">
<!--[if !supportLists]-->-<span style="font-size: 7pt; font-stretch: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Tu kažkur skubi, ane? - Iš balso suprantu, kad
ji skubėjime. <o:p></o:p></div>
<div class="MsoListParagraphCxSpLast" style="mso-list: l1 level1 lfo1; text-align: justify; text-indent: -18.0pt;">
<!--[if !supportLists]-->-<span style="font-size: 7pt; font-stretch: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Jo, kaip tik ėmiau GPS žiūrėti, mes Žemaitijoj,
ruošiamės konstruktyviam šamanizmui. <o:p></o:p></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
Viskas aišku, Guoda darbuose.
Pasiskambinsim kai daugiau laiko pokalbiui tekėti bus. <o:p></o:p></div>
<div class="MsoListParagraph" style="mso-list: l1 level1 lfo1; text-align: justify; text-indent: -18.0pt;">
<!--[if !supportLists]-->-<span style="font-size: 7pt; font-stretch: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Aha. Pasiilgau su tavim pasikalbėti, - sakau. <o:p></o:p></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
Ir staiga topteli. Juk šiandien
liepos galas! Aha! Paprastai juk šiomis mėnesio dienomis ruošdavomės i
Panevėžį, pas įkalinta moteris. Tai būdavo paskutinė mėnesio savaitė. Štai kas
čia išlindo. Rutina. Kuri vyko "Aš esu Tu" 6 mėnesius. <o:p></o:p></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
Kartojimas neįmanoma paverčia įmanomu.<o:p></o:p></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
----------------------------------------------------------<o:p></o:p></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
Per vasarą dar susitikome ne
vieną kartą su Guoda. Ir pokalbių buvo, labai trumpų, apie reikalus ir ilgesnių
apie buvimą. Buvo pojūčio, kad esame labai arti viena kitos, o buvo ir
atvirkščiai, didžiulis atitolimo jausmas. Man vienu metu pradėjo atrodyti, kad
kažką skauda. Kažką skauda santykyje su ja. Kažką kas yra nei manyje, nei joje,
kas yra tarp mūsų. Keista ir neapčiuopiama. O skausmo pojūtis labai realus.<o:p></o:p></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
Pasakojimai apie performansą
Panevėžyje vis išlysdavo trumpomis istorijomis. Žmonės labai noriai
klausydavosi, tiksliau pasakojimas tarsi pasakodavo pats save. Netikėtai
atsiskleisdavo keletas istorijų, įžvalgų, nepastebėdavau kai aplink susėsdavo
pasiklausyti daugiau žmonių ir dalinimasis performanso patirtimis, istorijomis
tartum sujungdavo mus. Pasakojantį ir besiklausančius. Į vieną. Kažkaip
atsimenu vienos klausytojos žodžius, kai prisipažinau, kad nežinojom ką ten
veikiam. O ji man sako: aš žinau ką jūs ten veikėte. Savo performansais
priminėte moterims, kad esame viena. Kad nesame atskiros, mes visuma. Iš
dalelių. Ir to užtenka, kad prisimintume. <o:p></o:p></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
Artėjant rudeniui paaiškėjo, kad
esame pakviestos papasakoti apie „Aš esu Tu“ moterų konferencijoje „Veikli“. Atėjus
pranešimo dienai jautėme, kad kažkaip organiškai viskas pasakosis. Kelionė iš
Vilniaus į Kauną priminė mūsų keliones į Panevėžį, kas mėnesį. Pokalbis iš
kažkokių gelmių. Man tik su ja taip pavykta pasikalbėti. Su Guoda. Kažkokia
kita kokybė ir malonumas tą darant. Tarsi vidinė tuštuma užsipildytų, tarsi
koks troškulys būtų numalšintas. Jutau kaip ilgiuosi mūsų pokalbių.<o:p></o:p></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
Konferencijoje jautėmės tarsi dvi
mergaitės ne ten pataikiusios. Suabejojome ar supras moterys ką norime
pasakyti. Mūsų pranešimas sekė iš karto po mados diskusijos, kur buvo daug
diskutuojama apie išorinį pasaulį, aprangą ir susiderinimą. Tuo tarpu mes
atėjome kalbėti apie kitą dalį. Tą kur giliai ir dažnai paslėpta nuo išorinio. Dalinomės
prisiminimai kaip kilo idėja rengti performansą, kaip ji įgavo savo formą, ką
išgyvenome mes pačios per tą pusmetį kol važinėjome, su kokiomis baimėmis
susitikome ir kokių įžvalgų iš įkalintų moterų gavome. Po pranešimo iš klausytojų
gavome labai šiltas padėkas. To užteko, kad suprastume – buvo reikalinga.<o:p></o:p></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
Tai ką me veikėme, ten, įkalinimo
įstaigoje? Šį klausimą užduodavo žmonės iš mūsų aplinkos, šį klausimą užduodavo
nuteistosios, šį klausimą užduodavome pačios sau. Ir labai džiaugiuosi, kad
neskubėjome rasti atsakymo. Neskubėjome apsibrėžti ir įvardinti. Darėme
nežinodamos ir drauge jausdamos, kad tai kažkaip svarbu.<o:p></o:p></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
O šiandien jau galiu pasakyti.
Jau galiu. <o:p></o:p></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
Performansų metu susitikau su
savo tėčio įkalinimo patirtimis. Pamačiau jį suaugusio žmogaus akimis. Tarsi
atsidūriau kitoje pusėje ir tai man padeda suprasti kaip gyveno jis, kai „sėdėdavo“.
Kad jis nebuvo už kažkokios aklinos sienos. Ten vyksta žmogiškas gyvenimas.
Kupinas visko.<o:p></o:p></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
Performansų metu kalbėjimas su
Guoda ir įkalintomis moterimis tapo toks atviras ir nuogas, toks tikras, kad jo
alkį dabar jaučiu. Kalbėjimas apie dalykus, kurie giliai giliai išgyvenami ir
kasdienybėje jiems tiesiog nėra laiko. Tiesiog mes taip gyvename, kad
susitinkame fragmentiškai ir prabėgomis. Sustojimui ir atvirumui reikia laiko.
O ten, uždaroje patalpoje, tarp įkalintų moterų jaučiausi saugiai pasakoti
viską. Tiesiog viską. Ir reaguoti į viską kas vyksta. Net kai jos, viduryje mūsų
mocinio nuogumo atsistodavo ir laisvai išeidavo. Aš turėjau Guodos akis.
Pažiūrėdavau į jas ir tardavau: nepaėjo. Ir abi nusišypsodavom. <o:p></o:p></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
Per tuo 6 mėnesius, panašu, kad
mums įkalintos moterys buvo labiau reikalingos negu mes joms. Atradimas gana
netikėtas.<o:p></o:p></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
O dabar? Sapnuoju sapnus apie
atstūmimą. Nes yra tas milžinas, tas kuprotas gal jau pavargęs milžinas. Kuris
tūno. Ir vis baksnoja savo storu pirštu man į ertmę viduje. Kur tėtis gyveno.
Ir tomis akimirkomis kai prisimenu, kad Guodai viską, o, viską pasakojau. O
dabartiniame kasdieniame gyvenime nėra daug vietos tiems pokalbiams. Na jie
tiesiog neatsitinka. Man skauda tą artumo nebuvimą tarp mūsų. Man jį skauda. Ir
tada aš noriu šaukti garsiai: PYKSTU ANT TAVĘS. Nes bijau. Bijau, kad nebebus
taip arti. Kad kaip kažkada mane paliko tėtis, nes alkoholis jį „nešiojo“ per
gyvenimo užkaborius, taip Guoda paliks mane. Nevertą jos laiko. <o:p></o:p></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
Ir tada atsisuku. Į tą gniutulą
viduje. Ir pasisakau. Manęs niekas negali palikti. Aš esu čia. Su savimi. Visa.
Ir užsimerkusi tyliai paverkiu mažo, palikto vaiko liūdesį.<o:p></o:p></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<br /></div>
<br />
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
O nurimusi atsisėdu rašyti
toliau. Guodai laiško. AČIŪ, kad buvai šalia.<o:p></o:p></div>
Guoda Ievahttp://www.blogger.com/profile/09356295769245740364noreply@blogger.comtag:blogger.com,1999:blog-6160490510273353936.post-51520350146140114512017-07-16T07:27:00.001-07:002017-07-16T07:29:55.903-07:00Guoda<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Žadintuvas
prikelia anksti, ir iškart išgirstu smarkų lietų, beldžiantį į langus visu
namelio perimetru ir stipria srove šniokščiantį į didelius cinkuotus indus,
stovinčius po lietvamzdžiais. Įsisupu į antklodę ir dar kurį laiką užsimerkusi
pasimėgauju snauduliu tame garse.<o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Kaip nueisiu iki
traukinio, jei oras nepasikeis? Sinoptikai žadėjo karštį, o dabar visai
nebesuprantu, ką rengtis, nes jausmas, lyg lauke kokie +12. Mano laimei, lietus
trumpam liaujasi, o aš išsmunku iš namų. Dangus taip tirštai užtrauktas
debesimis, kad rytas atrodo kaip vakaras. Idiliškas saulėtas kaimelio vaizdas,
kuriuo žavėjausi vakar, važinėdama dviračiu, dingęs. Mano dėmesį patraukia
kaimyninis kiemas. Jame nėra jokios žalumos, tik purvynas, vidury to purvyno
stovi pavargusi troba ir traktorius, aplink juos vaikšto vištos. Tiksliau, vargšės
vištos dabar braido po balas, ir juodo dangaus fone bendras vaizdas tikrai
apokaliptinis.<o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Liūtis mane
pasigauna šimtas metrų iki stoties ir spėja permerkti beveik kiaurai. Ech,
apsirengiau, aišku, per vėsiai.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">___<o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Kas tau yra
laimė? - užklausiu traukiny sutikto bičiulio, kai įsitaisome kelionei,
padžiaustę savo permirkusias striukes. Sako, man laimė yra jausti gyvenimą.
Jausti, kai jame man gerai ir jausti, kai blogai. Išlikti tuo, kuris pastebi,
kai jaučia.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">___<o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Kai įšoku į Ievos
mašiną, abi kvatojame. Man išsikrausčius iš Vilniaus, šis projektas tapo mūsų
proga susitikti. Nesimatėme, atrodo, šimtą metų. "Apie ką tu?",
"O tu?" - klausinėjame viena kitos pakeliui į Panevėžį. Apie ką besisuktų
mūsų gyvenimai, abi pastebėjome, kad artėjant performansui savarankiškai
pradėjome reflektuoti būsimą - laimės - temą. <o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Šis susitikimas
paskutinis. Kaip dėl to jaučiamės? Bandome įsivardinti, laukdamos, kol sargas
išrašys leidimą įeiti. Panašu, kad abi tame dramos neįžiūrime. Nesijaučia, kad
pabaiga. "Bet gali atsitikti, kad vėliau mums to trūks", - pastebi
Ieva. O aš jaučiu, kad šita buvomo su moterimis forma man jau pradeda
nusibosti, ateity norėčiau atrasti kitokią. Kaip ten bebūtų, dabar neliūdna. Gyvenimas
tęsiasi; jei norėsime - atvažiuosime dar. <o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">"Laimė. Kas
pradės?" - klausiu aš, mums tebestypsant koridoriuje. "Aš abejoju, ar
ta tema čia įvyks, ar jai čia yra vietos." - nerimauja Ieva. Aš tuo tarpu
neabejoju, kad moterys ateis. Manau, kad laimės ir liūdesio balansas egzistuoja
kiekviename gyvenime ir kiekvienoje aplinkoje. Prisimenu, kaip visa visata su
galingais džiaugsmais, nuotykiais ir atradimais man vaikystėje sutilpdavo nedideliame
aptvertame kieme.<o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">"Tai kas
pradeda?" - vėl žvilgteliu į Ievą, kai jau sėdime rate tarp pažįstamų ir
naujų veidų. "O kas norite, kad pradėtų?" - klausia Ieva, ir iki šiol
nematyta moteris iškart beda pirštu į mane.<o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Gerai</span>! M<span lang="LT">an su šia tema dabar lengva. Taip lengva,
kad netvardau šypsenos. Nes pastaruoju metu jaučiuosi labai laiminga. Nuo to ir
pradedu savo pasakojimą, nors kažkodėl šioje aplinkoje šiek tiek gėda tai prisipažinti.
Bet žiauriai laiminga</span>!<span lang="LT"> O kaip
kitaip pavadinti jausmą, kai negaliu užmigti nuo daugybės idėjų ir krykštauju,
kad bus rytojus, ir kad bus dar vasara, ir dar tikriausiai kažkiek dar metų bus,
per kuriuos galėsiu jas įgyvendinti? Kai
darau daug dalykų vienu metu, širdy norėčiau daryti dar daugiau? Kai gyvenimas
neša taip, kaip dviratis nuo kalno, ir reikia prilaikyt ranka stabdžius, kad kur
neišsitėkštum. Ir baisu, ir atsakinga, bet ir smagu žvėriškai, bent jau man,
bent jau kol kas. Tiesiog dabar tuo gyvenu. Galbūt darymu daugiau nei buvimu.
Veikimu labiau nei vartojimu. Idėjomis labiau nei realybe. Ar svarbu kuo, jei
jaučiu, kad nuo to mane veža?<o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Tikriausiai tą
laimę gėda įsivardinti, kadangi žinau, kad greitai galiu taip nebesijaust. Gal
net iškart po įvardinimo, gal po valandos, o gal vakare arba rytoj
neišvengiamai jausiuosi visai kitaip. Velniop. Dabar yra taip ir aš tą pasakau.
Bet kai savo pasakojime paminiu, kad gyvenu viena kaime, troboj be patogumų ir
neturiu vyro, ir kad, o siaube, man jau beveik 32, moterys ima šurmuliuot.
Matau, kad nesuvokiama joms mano laimės formulė. Bet ir intriguojanti. Susilaukiu
tiesių įprastų klausimų apie šukuoseną ir mažiau įprastų - apie lytinę
orientaciją. "A galima paklaust? A kodėl berniuko neturi?" Bet
suskamba gongas.<o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Keletas moterų,
pajutusių, kad šitas pokalbis ne joms, kaip esame įpratę, pasišalina. Liekam
septyniese. Pradeda Ieva. O jos pasakojimas kiek lėtesnis, einantis iš gelmės,
su liūdesio prieskoniu. Apie laimės paieškas kasdienybėje, kuri yra visokia.
Apie laimę nugyventi dieną gerai. Ir apie laimės ilgesį tuo metu, kai ją
pajausti sekasi sunkiau. <o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">"Bet jūs čia
apie kažkokius paprastus kasdienius dalykus pasakojat, apie malonumus,
santykius, pareigas, bet čia gi ne laimė</span>!" - piktinasi aktyviausia <span lang="LT">šiandienos dalyvė. "Tylėk, netrukdyk,
gerai gi sako</span>!" - tildo ją draugė. <br />
<br /></div>
<div class="MsoNormal">
Ievos pasakojimas tuo tarpu aiškiai brėžia ribą tarp
laimingo gyvenimo viduje ir išorėje. Jis - apie tai, kad sudėjus
"check" ties punktais "išsilavinimas", "vyras",
"vaikai", "karjera" ir "kelionės", laimė pati
savaime neateina. Apie tai, kad reikia kasdien dirbti, ieškant jos detalėse, kartais labai mažose ir sunkiai pastebimose
tarp visokio kasdienybės dumblo. "Bozhe moj" - girdžiu, atsidūsta
viena moteris man už nugaros, o paskui, neišbūdama kėdėje, net eina parymot
prie lango. "Nu o kas būtent tau negerai? Ko čia dar ieškai?", -
niekaip nesupranta aktyvioji klausytoja, - "Neverk!", - ramina.
"Kaip tik tegul verkia. A<span lang="LT">š</span>aros
- gerai." - prieštarauja jos draugė.<br />
<br /></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">"Jau
galima?" - suskambus gongui, į kėdę iškart prašosi aktyviausioji. Ji mums
turi daug klausimų. Panašu, iškart turi ir laimės receptų. Ko tau tam kaime
gyventi? Tu taip ir taip daryk. Tau reikia vyro, kitaip anokia čia laimė. Ir
plaukus kirpk ne vienu numeriu, o bent dviem, šonuose trumpiau - taip geriau
atrodo, įdomiau. O tau reikia nevaidinti aukos ir pradėti gyventi daugiau dėl
savęs. Nes taip ir taip šiam pasauly yra. Jūsų maži malonumai - tai ne laimė. <o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Vienžo, viską
paaiškina ir tada tyliai laukia, kol vėl suskambės gongas ir prasidės mūsų
monologai. " O kas tau yra laimė?" - tuo tarpu provokuoju užpildyti
tylą. "Nu tai tas jausmas, kai būni kaip ant sparnų</span>! Kai gyventi
norisi. Bet a<span lang="LT">š daug metų vartoju ir
sėdžiu, apie laimę nekažką tegaliu pasakyti."<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Net atsigauname,
pirmą kartą taip gausiai apibertos klausimais, ir tolimesnis pasakojimas vystosi
bandant į juos suprantamai atsakyti sau ir klausytojoms, išsiryškinti skirtumus
tarp išorinės ir vidinės laimės, pastebėti, kad kartais laimę galima ir dumble
surasti, o kartais ji labai labai maža ir nebūtinai kelia kaip sparnai. Bandau kalbėti, kad vyras nebūtinai padarys
mane laiminga. Pastebiu bent vieną entuziastingai linksinčią galvą.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">___<o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Paskutinis
kartas. Gražiai atsisveikiname su penkiomis moterimis, kurios išbuvo. Kurioms
tai atrodė svarbu. "Kaip gaila, kad paskutinį sykį</span>! A<span lang="LT">š tik dabar pamačiau. Čia gerai, čia panašiai kaip
anonimuose, tik ten negali visko sakyt. Pavyzdžiui, negali sakyt, kad
susileidai. O čia galėtum. Čia saugiau kažkaip." - gana jausmingai
atsisveikina aktyvioji dalyvė. "Būtų geriau, jei galėtume su jumis
paprastai pasikalbėt, be šitų čia jūsų žaidimo, ar kaip ten to, p..., žodžiu,
taisyklių." <o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Jo, supratau, kad
žodis "performansas" čia pernelyg sunkiai ištariamas. Gongas gąsdina,
griežtai brėždamas ribas. Tylinčio ir kalbančio ratų taisyklė verčia lipti iš
komforto zonos. Bet šįkart tokia buvo mūsų sugalvota forma. Konceptuali. Dabar
ji man nebesvarbi. Dabar viską daryčiau kitaip.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">___<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Mums įvažiuojant
į Vilnių, Iškišu ranką pro mašinos langą, ir negaliu patikėti. Lauke - saulė ir
sinoptikų žadėtieji +30. Prisiminusi rytinį žvarbų vėją ir apokaliptinį peizažą
su vištomis, darsyk sau nusišypsau. Oras keičiasi, esmė lieka. Tie patys
pastatai, gatvės, žmonės ir netgi vištų purvynas žiūrisi kur kas geriau
saulėtame fone. O fonas keičiasi. Debesys ateina ir nueina.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">___<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Visa sukaitusi, apsikrovusi
nešuliais, dienai besibaigiant pasiekiu butą, kuriame nakvosiu. Vos įėjusi pro
duris, nusiaunu basa ir išsirengiu beveik nuogai. Karšta, kūnas lipnus nuo
prakaito ir baisiai alkanas. Nieko nelaukdama, prasipjaunu sultingą arbūzą.
Paskui stoviu po dušu kiek ilgiau, nei užtektų. Išsiverdu makaronų, pasidarau
salotų. Pomidorų kvapas primena močiutę. Užsidegu žvakę ir valgau skaniau, nei
bet kada. <o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Laimė valgyti.
Ne, valgyti ne laimė. Laimė valgyti, kai esi išalkęs. Vadinasi, ir išalkti -
laimė. Jausti yra laimė. Alkį, troškulį, karštį, šaltį, lietų. Arbūzo skonį ir
pomidorų kvapą. Ir pastebėti, kad jauti.<o:p></o:p></span></div>
<br />
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Gyventi suvokiant,
kad gyveni, yra laimė.<o:p></o:p></span></div>
Guoda Ievahttp://www.blogger.com/profile/09356295769245740364noreply@blogger.comtag:blogger.com,1999:blog-6160490510273353936.post-1892939834324184962017-07-13T23:48:00.000-07:002017-07-13T23:48:16.062-07:00Ieva<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;">Zuja zuja zuja mintys aršiu
spiečiumi. Dvi savaites nebaigtas rašyti tekstas garsiai bando man pasakyti -
neužbaigei. Nėra pabaigos, vis neprisėdu. Atidėlioju. Nesusikaupiu. Nors
paskutinis susitikimas su moterimis jau prieš geras 14 dienų įvyko, bet tekstas
nesugula į žodžius nors tu ką.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;">Va imu dabar. Imu. Ir dėliosiu.
Nes kitaip pabėgs viskas į užmaršties smiltis, išsisijos ir išbyrės pro
patirčių rėtį. Liks tik ryškioji kalbėtoja iš paskutinio užsiėmimo. Ryškioji B.
Atėjusi pirmą kart ir garsiai gailėjusi, kad čia su Guoda esame paskutinį
kartą.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;">O taip kaip ten buvo? Tas
paskutinis užsiėmimas. Jam pasiruošimas prasidėjo kelios dienos prieš.
Netyčiomis lindo vis kokia laimės tema, tai pokalbiuose, tai perskaitytuose
pavadinimuose. O Butano valstybėje yra Laimės ministras, kalbantis išgirstu ir
galutinai suprantu – tema jau ruošiasi būti pakalbėta. Nors mano gyvenimo
amplitudėje ši tema kažkuuur užkaboryje. Šiuo metu. Mažiausiai ja galiu kalbėt.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;">Bet va. Sutartas ketvirtadienis
ateina. Mes su Guoda ir vėl mašinoje, pakeliui į Panevėžį. Dėliojam prisiminimų
ir įvykių puzzlį, ji–aš, aš-ji, pokalbis vingiuoja nesustodamas.
Pasikartojantis ritualinis vyksmas. Pakeliui pas moteris. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;">Laimė. </span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;">Panevėžyje atsiduriam kaip
niekad anksti. Per Pataisos namų duris įžengiam lėčiau negu bet kada.
Perskaitom užrašą, pajuokaujam, kad paskutinis kartas, nes jau „pasitaisėm“ per
pusę metų kol lankėmės. Ir lėtai įžingsniuojam į vidų. Belaukiant kol mus
pasitiks, įžengia moteris su kūdikiu, pakeliui į vidų, pataisos namus.
Sustingstu iš nuostabos. Kūdikis atkeliauja į pataisos namus? Pas ką gi jis
čia? Pasirodo moterys čia gyvena pilnavertį gyvenimą, kuriamos šeimos, gimdomi
vaikai – viskas vyksta už grotų, kaip ir laisvėje. Papasakoja pareigūnė, kuri
mus pasitinka ir lydi į salę. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;">Per kiemą einant žvilgsniu
stabteliu prie mūsų su Guoda plakato, jis kabo lauke. Dvi suglaustos moterų
galvos ir nuogi pečiai nespalvotam fone. Kas ir kada čia vyks? Skardus balsas
šūkteli ir matau sustojusią moterį ties plakatu. Ateikit, ateikit – tvirtu
balsu pakviečiu. Va, dabar vyks! Susitikimas su moterimis. Kviečiu. Pasirodo
tai mūsų ryškioji B. Tik lipant laiptais dar nežinau, kad ji prisijungs ir mūsų
susitikimą nuspalvins savo energija ir ryškiomis emocijomis. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;">Užkopiam su Guoda į viršų, vidus
ramus, drauge kažkoks liūdesys ir
nostalgija beldžiasi, nes paskutinis kartas. Į viską norisi atidžiau
žvilgterti, įsiminti. Atrakinama salė, dalyvių nėra. Hmmmm.. gal nebus pokalbio
apie laimę? Gal ne ta vieta apie ją kalbėti? Suabejoju garsiai Guodai. Bus bus.
Matau iš jos tvirto žvilgsnio. Bus pokalbis. Pamatysi.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;">Pro atidarytas duris kyšteli jau
mums pažįstamos moterys, apsidžiaugiu. Tada keletas naujų veidų. Ateikit,
ateikit, - kviečiu. Sėdam į ratą. Ir jame susirinko visai nemaža grupelė
moterų. Vėl apie mūsų „žaidimo“ taisykles primenam. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;">O tu kodėl nuskusta galva? – Guodai
skrieja klausimas iš B. Man taip patinka, - atsako Guoda. Aaaaaa... nu ką aš
žinau, - B suabejoja. Tada perbraukia delnu savo beveik nuogą galvą ir duoda
Guodai keletą patarimų, kaip kirptis, kad plaukai gražiai atrodytų. Aktyvi
dalyvė, pirmą kart mūsų rate. Išraiškingoji B.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;">Kuri pirma kalbės? Susižvalgom su
Guoda. Duodam nuspręsti rato moterims ir jos parenka Guodą pirma kalbėti. Guoda
pasakoja apie savo laimę dabartiniu metu. Apie naują aplinką mažame kaimelyje,
kur šiuo metu apsigyveno, apie tai, kad net karštas dušas jai šiuo metu yra
savotiška laimė, apie tai, kad gyvenimas nepaprastai įdomus kai leidiesi į jį
kaip į nuotykį. Žodžiai net pokši nuo jos energijos ir vidinio krykštavimo.
Energija kunkuliuoja monologe. O moterys rate vis nesusilaiko nepakomentavusios
ko nors. Vis paprašome lukterti kol bus trečios, tuščios kėdės laikas. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;">Po 10 min sėdu į kėdę ir aš. Kalbėti. Mano pasakojimas atsargus ir pilnas
ašarų, negaliu jų sulaikyti, nes kažkoks sumautas laikas gyvenime. Jaučiuosi
nuo daug ko pavargusi. Net nuo pačios laimės. Nuo visko, o visko. Tad
nesusilaikau ir verkiu, pasakoju ir ašaros byra. Viena iš rato moterų mane
tildo: nu baik, baik gi verkti. Kaip čia dabar taip. O kita, girdžiu palaiko.
Sako: žinoma, nu. Ką paverkt negalima? Nu? Aplink sėdinčios moterys pilnai dalyvauja
mano pasakojime, jausmas lyg rate emocijos išgyvenamos visų, drauge čia
sėdinčių.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;">Ir ateina trečios kėdės laikas.
Tos tuščios, į kurią gali atsisėsti bet kas. B pašoka iš savo vietos. Jau? Jau
galima?! Ji klesteli į kėdę ir pradeda: nu ką, tau tai reik vyrą susirast ir į
miestą persikraustyti, kas čia dabar per nesąmonė kažkokiam kaime tūnoti –
švysteli patarimą Guodai ir dar prideda, kad tai ką Guoda pavadinimo savo
laime, tai visai net ne tas pavadinimas. Čia gal kokie gyvenimo malonumai
(dušas gi būtinybė), bet tikrai ne laimė. O tu? Pasižiūri į mane, Tu nustok
vaidint auką. Ir gailėtis savęs. Jei kas nepatinka, daryk išvadas ir imkis
veiksmų. Ir viskas. O dabar čia sėdi ir verkšleni. Gaunu išrišimą ir patarimą, ką
daryti kai šeimoje nesutarimų daugiau negu taikos. Niekam tavo aukos nereikia,
užbaigia savo pamokslą. Kokia ji gyva! – man per visą kūną nuvilnija šiurpuliukai.
Išsitiesiu ir į veidą grįžta šypsena. Kokia ji tikra ir užtikrinta, kad žino
kaip ir kas turi būti. Opa. Tokios įdomios dalyvės dar neturėjome. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;">Toliau Guoda ir aš pasakojame
apie dalykus, kurie sukasi aplink jos/mano laimę. Bet ryškiosios B klausimai ir
komentarai yra tie energijos pliūpsniai, kurie visam pokalbiui suteikia daug
spalvų. Galiausiai pavyksta jos pačios paklausti. O kas tau yra laimė? Kada tu
jauteisi laiminga? Ir klausimas ne iš lengvųjų. Jau 20 metų ji čia, su trumpais tarpais laisvėje, didžiąją laiko
dalį leidžia įkalinimo įstaigoje. Paklausus jos pačios, kalbėjimas sulėtėja,
žvilgsnis nukrypsta į šoną. Bando surinkti laimės atsiminimus ir panašu, kad
tai susiję su meilės/įsimylėjimo jausmu. O aš klausydama niekaip negaliu
atitraukti akių nuo jos žvilgsnio. Akys tokios gilios, kad jų viduje, atrodo gyvena
„sena siela“, atrodo tūno šimtmečių patirtis akyse. Nors šis gyvenimas ir
didesnė laiko dalis įkalinimo įstaigoje, bet panašu, kad vidus išmintį nešioja.
Ir gana gilią. Pojūtis toks klausant ir žiūrint į akis. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;">O jūs ko čia atvažiuojat? Jums
moka pinigus kažkas? – pabaigoje klausia rate sėdinčios moterys. Nea. Nemoka,
tik už kurą kompensuoja. Už kurą? Tai jūs iš Vilniaus??? Net atsilošia kita.
Jūs čia atvažiuojat, pakalbat ir išvažiuojat? Aha. Taip. Jau 6 kartas va toks,
per pusę metų. Pala, tai kokiai jūs religinei bendruomenei priklausote?
Paskutinis pasitikrinimas kokią misiją nešame. Jokiai, - atsakome. Taip, va
tiesiog. Imat ir atvažiuojat! Nu nieko sau. Tai gal dar atvažiuokit kada.
Moterys jau visai pabaigoje paprašo. Norisi išsikalbėti kartais.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;">Gal. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;">O iš pareigūnių gauname padėkos
raštus abi su Guoda „Už surengta 6 dalių performansą „AŠ ESU TU“ Panevėžio
pataisos namų nuteistoms moterims“. Su šiluma mus išlydi.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;">Uždarom Pataisos namų duris
kitokios negu čia atėjom. Tai tikrai. Sunku viską įvardinti.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
</div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-size: 10.0pt; line-height: 107%; mso-ansi-language: LT;">Pasitaisėm. Ten esančių moterų
dėka. Be ironijos rašau. <o:p></o:p></span></div>
</div>
Guoda Ievahttp://www.blogger.com/profile/09356295769245740364noreply@blogger.comtag:blogger.com,1999:blog-6160490510273353936.post-3531935014900686202017-06-07T07:17:00.003-07:002017-06-07T07:36:57.362-07:00Guoda<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;">Savo vizitą į
kalėjimą buvome atidėję savaitei, tad jau kurį laiką vaikštau su mintimis apie
mūsų temą - laisvę. Jaučiuosi gerokai jai prisirpusi. Laisvė - toks dalykas,
apie kurį šiaip jau dažnai susimąstau. Matuojuosi, laisva aš, ar ne; jei
nelaisva, tai kas mane riboja. Kažkodėl man labai svarbu jaustis laisvai.<o:p></o:p></span></span><br />
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;">Šįryt atsibundu,
ištraukiu save iš šilto kokono. Skauda sprandą - naktį miegojau be pagalvės,
nusimetusi ant sofos miegmaišį. Atsisėdusi ant tos pačios sofos trinu akis, o
kūną apėmęs kažkoks nuovargio drebulys. Tiesa, nedaug miegojau, - vakar iki vėlumos
buvau mieste; ir dabar, vos nuvaikau sapnus, iškart puola mintys apie tai,
kokie darbai liko nepadaryti, ką bandysiu suspėt nuveikti iki atvykstant Ievai.<o:p></o:p></span></span><br />
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span style="font-family: inherit;"><span lang="LT">Prieš visa ko
imdamasi, atsiklaupiu prieš veidrodį ir pradedu skustis galvą. Mašinėlės garsas
kažkaip dramatiškai ataidi nuo kietų pustuščio kambario paviršių. Mano daiktų
čia jau nebelikę; viskas išvežta į vasaros rezidenciją. Susinervuoju
pagalvojusi, kad neturiu nei arbatos, nei puodelio, į ką ją pasidaryti. Laisvė
- vėl sukirba mano galvoje tema. Labas rytas, Guoda</span>! <span lang="LT">Turėdama visišką laisvę organizuoti savo gyvenimą
kaip nori, šiandien susikūrei jį tokį,
kad iš pat ryto jautiesi pikta ir pavargusi - pasisveikina su manimi mano
Laisvė. Pykti galiu tik ant savęs.<o:p></o:p></span></span><br />
<span style="font-family: inherit;"><span lang="LT"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;">Su Ieva senokai
neturėjome progos paplepėt, tad kelionė į Panevėžį praeina besidalinant. Net
nebesukam kalbos link mūsų būsimos temos. Visiškai nuplaukiame savo istorijose,
ir tik tuomet, kai praeiname kalėjimo apsaugą, teritoriją ir patekusios į aktų
salę pamatome tvarkingai mums paruoštą kėdžių apskritimą, nusileidžiu į
"čia ir dabar" momentą. Pastebiu, kokios mes jau atsipalaidavę,
lyginant su nerimastingu pirmuoju kartu. Pusantros valandos pokalbis su
nuteistosiomis nebeatrodo kaip iššūkis, o tik natūrali mūsų būties dalis. Vis
tik, šiandien jau penktas, priešpaskutinis, kartas, ir pagaliau net kalėjimą
radome be GPS'o.</span></span><br />
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span style="font-family: inherit;"><span lang="LT">Pagal mūsų
performanso taisykles paruoštos kėdės maloniai nustebina. Dar labiau nustebina,
kai jose susėda pilnas ratas moterų, o norinčios prisijungti vis dar eina pro
duris. Drauge su jomis einu į biblioteką ieškoti papildomų kėdžių. Jaučiu kylant
graudulį. Gal šitas nutikimas rodo, kad vis tik esame čia reikalingos? Kaip
norėtųsi tokio patvirtinimo</span>!<span lang="LT">
Tačiau netrukus suprantu, kame reikalas - mokykloje prasidėjo vasaros
atostogos, fabrike - laisva diena. Šiandien moterys neturi kuo užsiimti, tad
būriuojasi aplink mus. Matau, kad kai kurioms, atėjusioms pirmą kartą, jau
šaudo saugikliai. Visų pirma, todėl, kad kažkodėl reikia sėdėti ant scenos.
Antra, kad nelabai ašku, kas vyks. "Galite tik klausytis, bet galite ir
kalbėti" - aiškiname su Ieva dviems pagyvenusioms seserims, tačiau jos tik
purto galvas nustebusiais veidais. Kai kurios moterys sutrikę pabėga dar
neprasidėjus renginiui. Galiausiai rate jų suskaičiuoju aštuonioliką. Kaip
visad, garsiai pasakome, kad visos yra laisvos išeiti bet kuriuo metu. Ir kai
Ieva pradeda savo pasakojimą, kuris nepanašus nei į spektaklį, nei į surepetuotą
prakalbą, gal kokios keturios moterys atsistojusios išeina, paskui - dar pora,
kitos šnabždasi, prunkščia ir stebi, kas bus toliau. <o:p></o:p></span></span><br />
<span style="font-family: inherit;"><span lang="LT"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;">Ievai aiškiai aktuali
vidinės laisvės tema. Ji kalba apie tai, ko sau neleidžia. Kaip ją įkalina
noras visiems patikti, sukurti įspūdį, atitikti visuomenės normas. "Ar
dainuoti gatvėje - tai laisvė, ar maištas?" - klausia, svarstydama, iš kur
randasi postūmis kartais pasielgti kitaip, nei nuobodžioji visuomenės dalis.<o:p></o:p></span></span><br />
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;">Po savo rytinio
patyrimo, aš irgi jaučiuosi įsikvėpusi tęsti vidinės laisvės temą. Pasakoju,
kad jau pusantrų metų, kaip esu savo laiko šeimininkė ir nuo ryto iki vakaro galiu
daryti tai, kas šauna į galvą. Iš vienos pusės, vis dar neatsidžiaugiu savo
laisve. Man svarbu, kad galiu pasirinkti, kada gultis, kada keltis, kur leisti
laiką, kada užsiimti namų tvarkymu, o kada - darbais. Iš kitos pusės, kartais
pasiilgstu, kad kas nors man surikiuotų darbus ir laisvalaikį. Kad kas nors
pasakytų "dabar bent valandą pailsėk" arba "šiandien jau
nusipellnei išeiginės". Pasakoju, kaip, įsikalinusi savo įsitikinimuose,
ką ir kada privalau padaryti, galiausiai neleidžiu sau išsimiegoti, pavalgyti
ir atsipūsti.<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;">Ir vis tik kalbėt
nuteistosiomis apie laisvę - iššūkis. Nors šiandien jos atrodo linksmai
nusiteikę ir pastebiu bent keletą porų akių, godžiai įsisiurbusių į mano
monologą, vis tik nuolat klausinėju savęs - ar nekirba joms noras mus
užčiaupti? Ką mes joms galime toia tema pasakyti? Greičiau jos pačios mums
paaiškins, kaip skiriasi laisvės suvokimas tarp TEN ir ČIA. Nekantriai laukiu
šito rakurso.<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span style="font-family: inherit;"><span lang="LT"><br /></span></span>
<span style="font-family: inherit;"><span lang="LT">Bet kai ateina
kėdės metas, niekas į ją nesėda. Nepatogi tyla išspiria pro duris dar vieną
kitą nuobodžiaujančią būtybę. "Nagi, kas nors atsisėskite" -
neiškenčia viena. "Pati ir sėsk</span>!" - atitaria kitos. "Ne,
a<span lang="LT">š</span> negaliu!". Su Ieva
bandom drąsinti nuteistąsias, tačiau netrukus pačios iš savęs pasijuokiame. Juk
nuo pradžių sakėme, kad moterys yra laisvos kalbėti arba ne, tai ką mes čia
bandom padaryt? Vis tik vidinis jausmas, kad laikas bus iššvaistytas tuščiai,
jei jų neprakalbinsime, neduoda ramybės. Pastebiu mūsų abiejų pasistatytą
narvelį pavadinimu "o turi būti taip". </span></div>
<div class="MsoNormal">
<span style="font-family: inherit;"><br /></span>
<span style="font-family: inherit;">Trumpam į kėdę klesteli viena moteris. Matau, sutrikusi,
nežino nuo ko pradėti, tyli. Šiaip ne taip prakalbiname. " Aš čia
jaučiuosi laisva. Nu ir kas, kad negaliu išeiti iš teritorijos. Iš principo
galiu daryti ką noriu. Aišku, būčiau dar laisvesnė, jei nebūtų prižiūrėtojų.
Visada buvau laisva, dariau ką norėjau. Net nepajutau, kaip mano laisvė pavirto
nusikaltimu." Moteris netrukus pasitraukia, ir likusios minutės prabėga
tyloje, tik išretėjusio moterų rato kojos, matau, nervingai supasi, užkeltos
viena ant kitos.</span><br />
<span style="font-family: inherit;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span style="font-family: inherit;">"Jei tavo koja galėtų kalbėti, ji daug pasakytų" -
atėjus jos eilei, išpyškina Ieva vienai iš dalyvių. Ir toliau tęsia kalbą apie
savo vidinę (ne)laisvę, savo ribas ir dalykus, kuriems negali pasiry<span lang="LT">žti</span>. Šį tą apie ją žinodama,
sunkiai tapatinu pasakojimą su realybe. Juk tai Ieva išdrįso su savo vyru ir
trimis mažais vaikais pusei metų iškeliauti į Pietryčių Aziją! Jos šeimos
kelionę sekė tūkstančiai žmonių, apie ją rašė laikraščiai ir žurnalai - kas
daugiau, jei ne laisvė, juos domino? Žinau, kad daugeliui Ieva tebėra
įkvepiantis gaivališkos laisvės pavyzdys. Papasakoju apie tai nuteistosioms.
Man keista, kad išorinis Ievos paveikslas taip nesutampa su jos pačios savęs
suvokimu. </span><br />
<span style="font-family: inherit;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span style="font-family: inherit;">Susiprantu, kad tai būdinga ir man. Dažnai išgirstu ką nors
sakant, kad pavydi man laisvės. Susidaro įspūdis, kad ji yra džugi, lengva ir
pūkuota. O man norisi pasakyti, kad laisvė - sunki. Tiksliau, sunki atsakomybė,
esanti joje.</span><br />
<span style="font-family: inherit;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span style="font-family: inherit;">Kalbu apie tai, kad, mano manymu, pasaulis jokiais laikais
nebuvo toks laisvas, koks yra dabar. Kiekvienas žmogus atsako už save, ir,
nebėra prasmės už savo nelaimes kaltinti nei dievų, nei vergvaldžių, nei
spaudžiančio rėžimo. Beveik visi gali rinktis, kur ir kaip gyventi, ko mokytis,
ką dirbti, kur keliauti. Prisimenu savo draugą sakant, kad jo mėgstamas
užsiėmimas yra skraidyti virš gaublio su Google Earth ir svajoti apie
galimybes. Sykį pastebėjęs, kad galima sausuma nukeliauti beveik iki Japonijos,
jis be pinigų išsiruošė į kelionę autostopu ir namo grįžo jau pro kitą žemės
rutulio pusę. Tokie nuotykiai man įrodo, kad visos ribos tėra vidinės.</span><br />
<span style="font-family: inherit;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span style="font-family: inherit;">Kartais svajoju apie visokius gyvenimo scenarijus ir
gailiuosi, kad nespėsiu jų visų nugyventi. Turbūt iš to noro per trumpą laiką
pačiupinėti kuo daugiau randasi margas mano nugyventų trisdešimties metų
paveikslas. Pernelyg keistas, daug kam nesuprantamas. </span><br />
<span style="font-family: inherit;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span style="font-family: inherit;">Dar kartą ateina dešimties minučių tylos išbandymas. Daugiau
kaip pusė kėdžių jau tuščios. Vėl niekas nenori kalbėti. Neatlaikę išbandymo,
tuštėja ir likusios kėdės. Nepatogi, o kažkam - akivaizdžiai nuobodi tyla smarkiai
įsisiūbuoja ir Ieva neberanda žodžių, kai ateina jos eilė. Kelios likusios
moterys aiškinasi santykius ir sunku susikaupti naujam monologui. Galiausiai išeina ir tos. Lieka tik dvi.
Keistas jausmas. Daugybė tuščių kėdžių. Ieva ir toliau sunkiai renka žodžius
savo pasakojimui, o manyje vis smarkiau kaupiasi juokas, kuris prasiveržia
atėjus mano eilei pasisakyti. </span><br />
<span style="font-family: inherit;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span style="font-family: inherit;">"Uuuuu!" - <span lang="LT">šūkteliu linksmai, ir mojuodama rankomis apibėgu tuščių kėdžių ratą. "Ieva,
ar tu matai, su kokia laisve mes susidūrėme? Jei šitas renginys vyktų anapus
tvoros, kaip manai, kiek moterų būtų išdrįsę atsistoti ir pasakę "viso
gero" išeiti pro duris? Ar tu jauti, kad mes kątik susidūrėme su
didžiausios laisvės apraiška? Va ji</span>!" - rodau į tuščias k<span lang="LT">ėdes. Jos nebijo būti mums nepatogios. Jos
yra laisvos</span>! - ateina suvokimas. Prunk<span lang="LT">šč</span>iame abi. Jos mus moko.</span><br />
<span style="font-family: inherit;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span style="font-family: inherit;">Pabaigoje pakviečiame likusias dvi moteris prisitraukti
kėdes ir pasidalinti savo istorijomis.</span></div>
<div class="MsoNormal">
<span style="font-family: inherit;">"Aš čia jaučiuosi laisva. Daug laisvesnė, nei laisvėje.
Turėjau labai valdingą motiną, o vėliau vyras manęs niekur neišleisdavo. O čia
galiu daryti ką noriu. Kada noriu galiu eiti pamiegoti, paskaityti knygą,
parūkyt, jei tik cigarečių turiu." - kalba viena. Kita padėkoja mums už
pasakojimus, bet dalintis nenori. "O gal turite kokią gyvenimo akimirką,
kada jautėtės labai laisvos?" - kviečia pasidalinti Ieva. "Kai išėjau
mokytis, pajutau laisvę nuo mamos. Smarki buvau. Taip ir gavosi, kad nepajutau, kada
peržengiau tos laisvės ribas ir atsidūriau čia." </span><br />
<span style="font-family: inherit;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span style="font-family: inherit;">"Matai, - sakau Ievai pakeliui namo, - susidūrėme su
moterimis, kurioms nepažįstamas vidinio kalėjimo jausmas, apie kurį abi visą
laiką kalbėjome." Man susidarė įspūdis, kad dauguma jų vidumi jaučiasi
visai laisvos, ar bent jau gerokai laisvesnės už mus. Bet kaip įdomu - kai
nenusibrėži ribų pats sau, jas tau natūraliai nubrėžia visuomenė. Panašu, kad tos
ribos reikalingos. </span></div>
<br />
<div class="MsoNormal">
<span style="font-family: inherit;">"Tu kalbi apie atsakomybės ribas." - patikslina
Ieva. Grįžinėjame susimąsčiusios. Man pasirodo, kad tos kalėjimo sienos -
reikalingos. Supratau, kad jos - visuomenės uždėtas atsakomybės saugiklis,
negalintis kėsintis į vidinę laisvę. Vidinė laisvė žydi ir už tvoros. Lygiai
kaip ir alyvos niūriame kalėjimo kieme, abipus korpuso įėjimo. Žydi lyg niekur
nieko.</span></div>
Guoda Ievahttp://www.blogger.com/profile/09356295769245740364noreply@blogger.comtag:blogger.com,1999:blog-6160490510273353936.post-70243736450962928582017-06-05T02:20:00.000-07:002017-06-05T02:24:39.579-07:00Ieva<div class="MsoListParagraphCxSpFirst" style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; line-height: 107%;">Kelintą?
<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; line-height: 107%;">Apie
dvyliktą. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; line-height: 107%;">Būsiu
pas tave.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoListParagraphCxSpLast" style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; line-height: 107%;">Sutarta.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; line-height: 107%;">Konstruktyviai.
Trumpai ir aiškiai šį kartą sutariam išjudėjimo laiką. Panevėžys laukia.
Tiksliau. Mes laukiam kelionės pas moteris į Panevėžį. Rimtai? Taip. Paaiškėja,
kad laukiam. Abi. <o:p></o:p></span><br />
<span style="font-family: inherit;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; line-height: 107%;">Buvome sutarusios
dar pareitą savaitę vykti, darbai pakeitė planus. Tad paskutinė gegužės diena,
kaip tik tinkamiausia mūsų penktam vizitui. Apie Laisvę. <o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT" style="font-family: inherit; line-height: 107%;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; line-height: 107%;">Jaučiu, kad
pasiilgau, jaučiu, kad noriu ten. Aš pirmą kartą laukiu ir nekantrauju. Noriu
kalbėtis su Guoda apsupta tų įdomių, keistų moterų. Jų stebinčių akių ir
klausančių ausų. Noriu pasipasakoti. Kažkoks keistas būdas su jomis būti. <o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT" style="font-family: inherit; line-height: 107%;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; line-height: 107%;">Aiškus potencialas
neaiškaus projekto. Randu tokį apibūdinimą savo užrašuose. Taip. Čia kažkada,
dar prieš viskam prasidedant užrašiau
apie „Aš esu Tu“.<o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT" style="font-family: inherit; line-height: 107%;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; line-height: 107%;">Tarpuose tarp
susitikimų aš jomis negyvenu. Negyvenu tomis istorijomis, negyvenu tomis
temomis. Net keista, pradžioje atrodė, kad persismelksiu. O yra labai aiškus
baigtinis procesas. Išvažiuojam į Panevėžį, pakeliui kalbamės su Guoda, ten
vyksta performansas, tada grįžinėdamos iškalbam, kas kalbasi, grįžusios užrašom
tekstą. Baigta. Tarsi kvėpavimas. Kiekvienas susitikimas naujas lapas. Nauja
istorija. Nuo pradžių iki pabaigos. <o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT" style="font-family: inherit; line-height: 107%;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; line-height: 107%;">O moterys beveik
nesikartoja. Tik keletas. Kiek netikėta.<o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT" style="font-family: inherit; line-height: 107%;"> </span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; line-height: 107%;">Šį kartą pakeliui i
Panevėžį su Guoda įkrentam į pokalbį apie virsmus savo gyvenimuose. Aš šiuo
metu virsmo nežinomybėj plūduriuoju ir kaip šiaudo bandau griebtis seno
elgesio. Beriu kaip žirnius Guodai susikaupusias istorijas. Narstom po kaulelį
kas čia, kaip galėtų būti, ką galima būtų padaryti. Veiklus kalbėjimas, daug
veiksmažodžių, mažai pauzių. Dėliojam, tvarkom reikalus. Žodžiai rikiuojasi,
persirikiuoja. Lyg lentynose daiktai. <o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT" style="font-family: inherit; line-height: 107%;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; line-height: 107%;">Kelias aiškus,
tiesus. Panevėžyje stabtelim degalinėje. Dar turim gerą pusvalandį ir kol
kramtau sumuštinį su kava, įkrentam į gyvenimo bendruomenėje temą. Abiem labai
rezonuoja. Ir tai jau ne reikaliukų tema. Tai buvimo tema. Žodžiai retėja.
Pauzėse apsigyvena jausmas. Ir mes tarsi atidarome jutiminę erdvę aplink mus.
Abi į ten lengvai pasineriam ir likus pusvalandžiui susigriebiam. <o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT" style="font-family: inherit; line-height: 107%;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; line-height: 107%;">Laikas pas moteris.
<o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT" style="font-family: inherit; line-height: 107%;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; line-height: 107%;">Koks nustebimas
apima atvykus. Salėje kėdės paruoštos, viduryje trys ir aplink ratas kėdžių.
Mūsų laukia. Aiškus pojūtis. Pagauna džiugesys. Aktų salė didelė, bet veiksmas
visada vyksta ant scenos. Nėra žiūrovų. O ant scenos mūsų jau laukia. Viena organizatorė
ir dvi praeitų performansų dalyvės. Lipam ant scenos, sveikinamės. Į salę
pradeda gužėti moterys. Įvairiausios, nematytos. Vyksta neįprastas sujudimas.
Ir dar ateina, ir dar. Ir dar kėdžių reikia, dar kelios prisijungia. Įnešam
suolą, nes nebetelpam į ratą. Jau prisėdusių apie 20 moterų ir dar eina. Su
Guoda žvalgomės, gūžčiojam pečiais ir stebimės. Kas vyksta? <o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT" style="font-family: inherit; line-height: 107%;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; line-height: 107%;">LAISVĖS tema. Ji
jau pasiruošusi būti išgirsta? Ar būti papasakota?<o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT" style="font-family: inherit; line-height: 107%;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; line-height: 107%;">Iš kur jūsų tiek
daug? Klausiam. Mokslo metai pasirodo baigėsi. Aha, kontekstas aiškus. Taip
gausiai mūsų dar nebuvo. Pristatome mūsų „žaidimo“ taisykles. Ir dar
lukterėjusios, kol aktų salės durys užsidarys pradedam.<o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT" style="font-family: inherit; line-height: 107%;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; line-height: 107%;">Iš savo kėdės
žvelgiu tiesiai Guodai į akis. Aplink mus spiečius moterų – bent jau jausmas
toks. Knibžda šnibžda. Taip arti! Įsižeminimo manyje beveik nulis. Nesusitarėm
kuri pradeda, - girdžiu Guodos žodžius. Aha. Aš galiu. Pasiimu pradžią sau. Užmetu
žvilgsnį į rate sėdinčias dvi daug vyresnio amžiaus moteris, vienodais
chalatais. Jūs sesės? – išgirstu, savo pačios klausiantį balsą. Taip. Subeda
žvilgsnius jos į mane. Ir vienos veidas ištiktas neįtikėtinos nuostabos. Kas če
būs?, - ji garsiai klausia visų. Nū ir keistai jūs čia vysos siedyt, - nusistebi.
Akivaizdu, mes jai su Guoda atrodom absoliučios kosmonautės. Mes kalbėsimės.
Apie laisvę. Ir dar kartą trumpai pakartoju performanso rėmus. Ir nutylam, nes
Guoda jau įjungė garso takelį, kuriame pradžią praneša gongas. Dong! Moteris su
nuostabos išraiška veide net pašoka nuo netikėto gongo garso. Nū kas ČIA? Ir
kažką burbuliuoja kėdėje. Tuo metu aš pradedu traukti žodžius, susikaupusi
ieškodama impulsų savyje laisvės temai. O impulsas yra daugybė moterų, kurių
nelaisvėje štai dabar jaučiuosi įstrigusi, tiksliau, įstrigusi nelaisvėje savo
noro. Noro patikti, noro, kad pasiliktų, kad išgirstų moterys. Ir tuo žodžius
sakau garsiai. Staiga ta pati, nuostabos ištikta moteris pašoka, jai
akivaizdžiai šaudo saugikliai nuo mano prisipažinimų ir mestelėjusi kažką „nū
vsio, nėko vysai nebesuprantū“ išeina iš rato. Kyla šnabždesių banga, bet
keliauju toliau. Su žodžiais. O jie kažkaip vangiai vyniojasi, tema paviršiuje
slankioja, kažkokiom apibendrintom frazėm, atrodo nieko asmeniško neina į temą
įdėti. Tad būnu su dabarties momentu, su nepatogumu kalbėti apie laisvę tarp
nelaisvėje esančių moterų, su pienburniškumo jausmu, kai nelaisvėje gyvenančių
patirtys aplink. Gongas. Taip sunku iškalbėti savo 10 min. dar nebuvo.
Keičiamės. Atsisėda Guoda. Ji keliauja per šiuo metu tiesiogiai išgyvenamos
savo laisvės temą. Laisvės veikti ką nori, kaip nori ir tuo pačiu vidinės
nelaisvės sau leisti ilsėtis. Norėčiau, kad kas nors ateitų ir pasakytų man
„Guoda, dabar tau pietų pertrauka, kad legaliai galėčiau papietauti, nes pati
save pamirštu“. Ta begalinė laisvė, tokiais žodžiais užsibaigia Guodos
kalbėjimas. Ir gongas atneša trečios kėdės laiką. Tuščia. Ten tuščia.
Šnabždesys, kuitimasis kėdėse, galvų linksėjimai : tu, tu, ne, ne, tu pati ir
eik. Viena kitą ragina sėdinčios rate. Mes žvilgsniai drąsiname, o paskui ir
garsiai paprašome: sėskite, nors trumpam. Bet šį kartą tuščia kėdė pati sau
byloja: apie laisvę kalbėti dar ne taip lengva. Galiausia atsisėda viena
prikalbinta moteris. Bando dalintis, panašu, kad kalbėti labai sunku. Mudvi su
Guoda pradedam jai užduoti klausimus. Bet pokalbis nesivysto. Išoriniam rate sėdinčių
sumažėja. Išeina viena, paskui kita. Gongas. Vėl mano laikas. Atsisėdu,
užsimerkiu. Lūpų čepsėjimas ausyse caksi, šnopavimas, tylus kuitimasis kėdėse.
Paralelinis čia susirinkusių moterų gyvenimas vyksta, pašnekesiai tarpusavyje.
Atsimerkiu, žvilgteliu Guodai į akis, ieškodama atramos. Mudvi dvi. Ir lyg sau,
lyg jai, o gal ir moterims sakau: bet tai kaip nelengva! Kaip, atrodo,
neįsivažiuoja veiksmas, jeigu moterys aplink nesidalina savo istorijomis.
Jaučiuosi tarsi plaukiotume paviršiumi, su savomis, išreflektuotomis patirčių
apie laisvę/nelaisvę istorijomis. O gylis lieka anapus sėdinčių moterų lūpų.
Neišpasakotų istorijų. Jaučiuosi išsisėmusi. Sėdžiu. Garsiai ištariu, kad
pykstu ant savęs. Jog nerandu už ko laisvės siūlą pastvert. Staiga, tarp dviejų,
rate sėdinčių moterų įsiplieskia ginčas. Jos kažką visą laiką šnabždėjosi, kai
netikėtai viskas virto aštriu ginču ir viena iš jų viens-du išlėkė iš salės.
Sėdėjau, stebėjau tuštėjančias kėdes ir dalinausi jausmais, kurie apima kai
aplink mažėja klausančių. Gongas nutraukė mane. Ir atėjus Guodos eilei kalbėt,
negalėjau patikėti. Ji, pašoko iš kėdės ir energingu, skambiu balsu šūkteli: Štai.
Va štai! Pati geriausia laisvės apraiška! Tuščios kėdės! Nes moterys, kurios
jose sėdėjo yra laisvos ir neprisirišusios prie to ką kiti pagalvos. Joms
nepatiko, pasidarė nuobodu, per skysta ar nesuprantama, jos atsistojo ir
nesukdamos galvos išėjo iš salės. Mūsų galvose visa nelaisvė. Mūsų pačių
galvose. Tuo metu, jau aš ištikta nuostabos, klausau Guodos ir akimis seku
moteris, kurios dar likusios rate klausytis. Įdomu, kas jas čia laiko? Ką jos
išgirsta iš to ką pasakojame? Tokios išraiškingos Guodos dar nebuvau mačiusi,
kaip man patiko jos energija, negalėjau atsigėrėti. Ir baigus jai kalbėti,
atėjus tuščios kėdės laikui, rate buvo likusios dvi moterys. Dvi. Pakvietėm jas
susėsti į mažą, keturių ratą ir paprašėme pasidalinti savo laisvės tema. Man
čia daugiau laisvės negu kada nors esu turėjusi, nes mama mane laikė po padu,
vėliau vyras irgi. Tad čia laisvės turiu daugiau negu bet kur kitur. Pradėjo
savo istorija dalintis viena iš moterų. Apie savo atitrūkimą nuo mamos ir namų,
apie laisvę viską veikti nevaržomai ir apie ribų nejautimą buvo jos istorija. Tuo
tarpu kita moteris buvo nekalbi. Atsimenu tik jos žvilgsnį, tokį didelių ir
skaidrių akių, ir vieną sakinį: aš visko čia klausiau, visko. Ir jausmas buvo
tarsi ji sugėrė visa, kas vyko performanso metu. O koks jausmas būti čia?
Pabandžiau priartėti su klausimu. Keistas jausmas, - pasigirdo tylus atsakymas
ir ašaros.<o:p></o:p></span></div>
<span style="font-family: inherit;"><br /></span>
<br />
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;">Kas įvyksta kai laisvė
begalinė ir nevaldoma? Gali atsidurti už visuomenės ribų. Ir tada tavo laisvę
suvaldo įstatymai. Taip randasi nelaisvė. Tokiuose svarstymuose važiavom su
Guoda atgal. Ir kokia didžiulė atsakomybė yra turėti TĄ BEGALINĘ LAISVĘ. Žinoti
ką su ja daryti. Ne šiaip švaistyti, bet iš tiesų ją gyventi. Atsakingai. Ir
toliau laukia paskutinis – Laimės temos susitikimas. Tikrai paskutinis? O gal
dar ką sugalvosim... </span><span style="color: #1f497d; font-size: 12pt;"><o:p></o:p></span></span></div>
Guoda Ievahttp://www.blogger.com/profile/09356295769245740364noreply@blogger.comtag:blogger.com,1999:blog-6160490510273353936.post-45004891584468883612017-05-07T09:19:00.003-07:002017-05-07T09:25:37.454-07:00Guoda<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;">"Jūs turbūt
menininkės?" - gauname klausimą iš malonios merginos, stypsodamos kalėjimo
tarpdury ir laukdamos, kol apsaugos darbuotojas išrašys leidimą įeiti į
teritoriją. Mūsų nuostabai, ta mergina, nepanaši nei į kalinę, nei į
darbuotoją, kalbina mus iš kitos vartelių pusės. Aš kažkaip net pasimetu nuo to
klausimo - nesu įpratusi, kad mane vadintų menininke, nors ir kažkada baigiau VDA.
Tuo tarpu Ieva drąsiai sako - "Taip, mes".<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;">Aš esu tu. Tu esi
aš. Paskutiniu metu su Ieva gaudom momentus, kai nejučia apsikeičiame
vaidmenimis. Prieš kokį mėnesį visas dvi savaites buvau įsivilkusi į Ievos
kailį. Gyvenau su jos dukra jos namuose, vairavau jos mašiną, kol Ieva keliavo
Indijoje. Tada supratau, kad "Aš esu tu" projektas keliasi iš
kalėjimo erdvės į gyvenimą. Daug viena iš kitos perimame. O gal tiesiog gaudome
tas pačias idėjas, skrajojančias aplink mus, ir įžodinam viena kitai. Kartais
nebeatskiriame, kuri mintis - kurios, bet gal tik todėl, kad jos nei vienai ir
nepriklauso. Kartais ištariame tą patį žodį tuo pačiu metu. Arba viena ištaria
tai, ką kita galvoja. <o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;">O maloni mergina,
pasirodo, yra čia besidarbuojanti savanorė - sielovadininkė, norinti
sudalyvauti mūsų renginyje. Belaukdamos klausomės jos istorijos ir paskui kartu
pajudame link aktų salės.<o:p></o:p></span></span><br />
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;">___</span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<br /></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;">"Aš turiu
nuojautą" - sako Ieva, mums bedėliojant kėdes. Šiandien daviau jai
apsivilkti savo mylimą vilnonį švarką, ir dabar, besisukiojant aktų salės
erdvėje, mano akis vis užkliūva už jos - tarsi stebėčiau save pačią iš šalies. Vos
kelios minutės likę iki ketvirtojo performanso pradžios, bet dar niekas
neatėjo. Aš numanau, apie ką ta nuojauta. <o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;">"Gal viskas
taip ir pasibaigs? Kaip tik pačiu laiku. Gal mums likę paskutinės temos -
laisvė ir laimė - šitoje erdvėje tiesiog negali egzistuoti?" - tęsia Ieva,
įveldama į abejones ir mane. <o:p></o:p></span></span><br />
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;">Gali būti, kad
pasibaigs. Laimei, niekam nieko nesame prižadėję, jokių atsakaitų rašyti
nereikės, niekam nesakėme nei kad bus įdomu, nei kad bus linksma. Jei jos nebeateis,
tiesiog išvažiuosime ir būsime padarę tiek, kiek galėjom - kažkaip ramiai
paleidžiu mintį.<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;">Ir netrukus pro
duris plūsteli moterys. Mūsų nuostabai, pirmą kartą tarp jų - nemažai jau pažįstamų
veidų. Tad "žaidimo" taisyklių ilgai aiškinti netenka ko gero pirmą
kartą viskas vyksta ramiai, be prunkštimų. Nežinau, ar todėl, kad pagaliau
sudominame savo "žaidimu", ar pati tema - šeima - šiandien visas
nuteikė labai melancholiškai.<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<br /></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;">Performanso tema
mus abi netikėtai užvaldė dar pakeliui, automobilyje. Besikalbėdamos radom
paralelių tarp savo šeimos narių. Kaip tik pasakojau Ievai savo istorijas, tad
sėdint kėdėje rato vidury man nebuvo sunku pradėti - tereikėjo tik prasižioti
ir iškalbėti dūzgesį galvoje, besibaigiantį daugybe atvirų klausimų. <o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;">Nes mano idealios
šeimos troškimas nei kiek nepriartina manęs prie šeimos narių. Mano santykiai su
šeima yra daugiasluoksniai, atskiesti amžinai neišsipildančiais lūkesčiais,
bendrais išgyvenimais ir prisiminimais, gal todėl šimtąkart labiau komplikuoti,
nei su draugais. Spėlioju, kad ne tik man atrodo, jog aplink šeimos narius sklando
įtampos, neiškalbėtų dalykų, pykčių ir nuoskaudų debesis. Kodėl nesiseka priimti vieniems kitų tokių, kokie esam,
neskaudinant ir neerzinant?<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;">Po manęs į kėdę
sėda Ieva. Pradeda nuo savo ir tėvų santykio, labai greitai pereina prie tos
šeimos, kuri jai šiuo metu yra svarbiausia - savo pačios vyro ir vaikų. Pajuntu,
kad šitas perėjimas daug ką paliečia. Moterys irgi turi vaikų. Keista rate
girdėti tokią tylą.<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;">Tyla prasitęsia
ir po to, kai nuskamba gongas. Niekas nenori į rato vidurį. Ir akivaizdžiai ne
dėl to, kad neturėtų ką pasakyti. Šįsyk tyla sodri, pilna visko, tarsi neišlytas
debesis. Būtų gerai ją išverkti, bet dar nedrįstam. Po kelių akimirkų kėdę
užima mus pasitikusi mergina. Pastebiu, kad ji greitai įsijautė į mūsų "žaidimą".
Kątik koridoriuje kalbėjomės beveik dalykiškai, tad net nustembu, kai staiga ji,
nepakeldama akių nuo grindų, ima dalintis savo jautria istorija. Baigusi
atsistoja iš kėdės, užleisdama vietą vienai iš moterų. Per kelias iki gongo
likusias minutes moteris pasakoja apie savo ir sesers santykį.<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;">Abi istorijos man
stipriai surezonuoja. Ypač - toji apie seserį. Daug panašumų su mano ir mano
sesers santykiu. Šita paralelė padeda toliau vynioti sunkų šeimos kamuolį. <o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;">Ieva tuo tarpu
brolių ir seserų neturi. Jai aktualiausias santykis - su vaikais. O jis labai
jautrus, ir kartais labai nelengvas. "Kitąkart atsivežkim nosinių" -
sako Ieva, vidury savo šnekos ranka šluostydamasi ašaras. "Geriau
lengvesnių temų atsivežkit" - komentuoja viena iš moterų išoriniame rate. <o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;">Trečioji kėdė dar
kartą pasikviečia jau kalbėjusias moteris, tuo tarpu visos kitos - toliau kaip
niekad sąžiningai tyli. Kai vėl ateina mano eilė, susimąstau - kaip joms
jaučiasi čia visko klausytis? Pradedu atsargiau rinkti žodžius. Kaip jaučiasi
klausytis, kai guodiesi apie santykius su šeimos nariais, būnant situacijoje,
kai jų apskritai negali matyti? <o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;">Man darosi įdomu,
kiek svarbus yra kraujo ryšys? Ar kraujo šeima - tai vienintelė ir tikriausia
šeima? Ar tai ta šeima, kuri visada lieka? Juk dar per ankstesnį susitikimą viena
moteris išsitarė, kad pati motina jos atsisakė, negalėdama susitaikyt su, jos
manymu, pernelyg gėdingu dukters likimu. Kažkodėl įdomi man šita tema. Gal
todėl, kad didelę dalį to, ką vadinu savo šeima, sudaro žmonės, su kuriais
neturiu giminystės ryšių. Gyvenimo kely pati sau randu įvairių brolių ir
seserų. Kažin, ar jie liktų su manimi, net jei čia papulčiau? Nežinau. Mintyse matuojuosi
išdavystę. Matuojuosi jausmą, kad esu vienui viena.<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;">Paskutinėms
dešimčiai minučių į kėdę atsisėda iki tol nekalbėjusi moteris. Gražiai ir su
nostalgija ima pasakoti apie savo mamą. Apie jos meilę, žaismingumą,
jaunatviškumą. Gebėjimą susikalbėti su vaikais jų kalba. Bepasakojant išlenda
ir visokios mažiau romantiškos detalės. Tėvo žiaurumas, smurtas šeimoje,
bėgimas iš namų, slapstymasis, kad nemuštų. Nepaisant to, viskas pasakojama su
didele meile. Klausausi įdėmiai, iš naujo pervertinu viską, ką šiandien pati
sakiau, ir dėkoju tai moteriai už drąsą. Vis tik ji pakyla nuo kėdės
nesulaukusi pabaigos gongo - galiausiai pasidaro per jautru.<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<br /></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><span style="font-family: inherit;">O mes, galvodamos
temas, net nesusimąstėme, kad šioji bus tokia - sunki sunki, paralyžuojanti
mąslius žvilgsnius ties grindimis, atsinešanti ilgas ir dalykų sklidinas tylos
pauzes, verčianti atsistoti nuo kėdės nepraėjus visoms dešimčiai minučių, kad ašaros
nepaimtų viršaus. Kažin, kaip bus su sekančiom.</span><o:p></o:p></span></div>
Guoda Ievahttp://www.blogger.com/profile/09356295769245740364noreply@blogger.comtag:blogger.com,1999:blog-6160490510273353936.post-35361713618154072722017-05-04T00:20:00.000-07:002017-05-04T00:23:16.257-07:00Ieva<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12.0pt; line-height: 107%;">Ką aš čia darau? –
atsitokėju ir net lošteliu atgal, kai pietaujant pradedu kabinti bulves iš
Guodos lėkštės. Tiesiog. Be ceremonijų, intensyviai kažką pasakodama, pradėjau
kabinti bulves jau nebe iš savo, bet iš jos lėkštės. Abi prunkštelėjom. Nebe
pirmas kartas kai pastebim, kad performansas Aš esu Tu smelkiasi į mūsų
kasdienį gyvenimą. Ribos trinasi ir pradžioje viena kitai atrodžiusios tokios
skirtingos, netyčiomis tampame viena kita. Jau nekalbant, kad stebėtojai ir
skaitytojai mus gan dažnai pamato itin panašias.<o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12.0pt; line-height: 107%;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<div style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12.0pt; line-height: 107%;">Aš. Aš. Tu. Tu. Aš esu. Esu. Esu? Tu. <o:p></o:p></span></div>
<div style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12.0pt; line-height: 107%;"><br /></span></div>
</div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12.0pt; line-height: 107%;">Šis kartas kitoks.
Iš vakaro dirbame Mažvydo bibliotekoje prie Žalčiasalio pasakų festivalio. Ir
veiksmas, pokalbiai, mintys vyksta tokiu sinchronu tarpusavyje, kad jaučiamės
kaip profesionalios plaukikės minčių vandenyne. Viens-du, aš-tu, esi-esu. Ryt
Panevėžys laukia. Moterys. Ir tema „Šeima". Būsim – akimis užfiksuojam
susitarimą ryt tiktis kai tik atsilaisvinsim. O tave reikės nukirpti ? –
žvilgteliu į Guodos galvą. Plaukai sako – taip, Guoda sako – pažiūrėsim.
Žinoma. Ir pasukam į skirtingas puses. Rytojus tuoj ateina.<o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12.0pt; line-height: 107%;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12.0pt; line-height: 107%;">Jau namie – atpypsi
signalas iš Guodos, kad ji laisva, namie manęs laukia. Važiuoju pas ją. Tik
įžengus per duris matau – aha, jau apsikirpo. Važiuojam, nors dar anksti, bet
važiuojam, reikalų reikaliukų pakeliui. Gerai.<o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12.0pt; line-height: 107%;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12.0pt; line-height: 107%;">Kelias į moterų
pataisos namus tarsi dirvos purenimas. Kalbėjimosi dirva, su skaniomis tylos
pauzėmis, be skubos. Nejučiomis iš kasdienių temų, pasidalinimų mintimis,
pradedam kalbėti apie šeimos narius. Ir pačios stabtelim. Šiandien tema Šeima.
Aha. Jau pradėjom šią temą. Ir prisiliesti prie jos nepaprasta. Iš karto
šokteli emocijos, vertinimai, nuoskaudos arba neišspręsti dalykai. <o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12.0pt; line-height: 107%;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12.0pt; line-height: 107%;">Šeima - bepročių
rinktinė. Nuskamba man kažkur girdėti žodžiai. Na bent jau vienas kitam jie
dažnai taip atrodo. Ką aš čia veikiu su jais? Kodėl turiu gyventi ir suprasti?
Ir tada meilė. Pastanga suprasti, sutarti, būti santykyje. Nors ir netobulam.<o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12.0pt; line-height: 107%;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12.0pt; line-height: 107%;">Kas čia bus? –
klausia naujai atėjusi moteris. Tyliai, pasilenkusi prie manęs, jau sėdint
kėdžių rate. Sakau, bus įdomu. Jūs turit galimybę pabūti psichoterapeutėmis
arba kunigais. Pasirinkite vaidmenį, kuris jums artimesnis. Mes su Guoda
išpažintį darysime. Rato viduryje. Ir bus galimybė, kas norės irgi kalbėti.
Matau veide nustebimą ir sumišimą. O apie ką?- dar tikslinasi. Apie šeimą, - atsakau.
Oj. Gilus atodūsis. Kokia tema. Be ašarų neapsieisite, - girdžiu šnabždant į
ausį. Aš penkias dukras turiu, viena mirusi. Nea. Aš nekalbėsiu. Ne man. Ir jau
stojasi eiti. Pabūkit – paprašau. Man atrodo, jūs būsite puiki klausytoja. Ir
ji prisėda rate.<o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12.0pt; line-height: 107%;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12.0pt; line-height: 107%;">Susirinko gana
gausiai. Apžvelgiam su Guoda ratą. Dalis naujų veidų, dalis jau matytų. Keletas
pakartotinai atėjusių moterų nustebino, nes iš praeito užsiėmimo atrodė, kad ne
– ne čia pataikė, lyg nesudominom. Ir nustebimas, ir džiaugsmas viduje kirba.
Ir nerimas. Nes kūnai ir veidai transliuoja gan aiškų „nu, mažulės, ką čia
parodysit?“. Jaučiu, kaip viduje įsijungia mygtukas: „nu, ką reikia pasirodyti,
kad mes čia ne šiaip sau“. Išgirstu įsibėgėjančią plakti savo širdį.
Konkurencijos bajeriai tegul lieka mokykloje – primenu viduje sau. Gilesnis
kvėpavimas padeda nurimti ir sėdu į ratą. Kojos tvirtai ant žemės, abi kojos,
sėdmenimis jaučiu kėdę, nugara atlošą, apžvelgiu veidus ir susitinku su Guodos
žvilgsniu. Aš esu Tu. Pradedam. Taisyklės ir prašymas jų laikytis. Trys kėdės
viduryje rato – skirtos kalbėtojams. Kėdės aplink ratu – klausytojams.
Kalbėtojai kas 10 minučių keičiasi. Aš, Guoda, trečia kėdė, į kurią sėdasi kas
nori. Išorinis tik klausytojų ratas, paprašome nesikalbėti ir nekomentuoti išoriniame
rate. Tema šeima. Nuvilnija šnabždesys – tema gyva labai. Nepatogios tylos
minutė ir gongas. Guoda kalba pirma.<o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12.0pt; line-height: 107%;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12.0pt; line-height: 107%;">Po truputį,
atsargiai traukia savo išgyvenimus, susijusius su šeima. Stebiu jos susikaupusį
veidą, klausau tylaus balso. Vienu metu jaučiu, kad net visu kūnu esu beveik
įlindusi į ją. Po kokių 5 min. dvi naujai atėjusios moterys pakyla ir išeina.
Guoda garsiai sako: nepaėjo. Nusišypso. Ir pasakoja toliau. Paprastai pradžioje
reikia daugiausiai kantrybės, išbūti su ramybe kol tema pradės skleistis,
rutuliotis, vyniotis, įgaus emocinių spalvų. Tad man po Guodos atsisėdus
kalbėti, pirmas sakinys: mes su mama buvome dviese, maža šeima, tėčio nebūdavo,
jis daug gėrė. Ir op. Graudulio pliūpsnis. Guoda savo pasakojimu atidarė
jautrias santykių su tėvais temas ir man užėjus su savo pasakojimu, viskas
pradėjo darytis nuoga, jautru. Atėjus trečios kėdės laikui, į ją atsisėda
savanorė, dirbanti su įkalintomis moterimis jau beveik metai laiko, ją čia
atvedė smalsumas ką mes veikiam. Pakvietėm dalyvauti rate. Ji kalba apie
sudėtingą santykį su broliu vaikystėje. Apie tai dėl ko jie nesutardavo. Apie
jausmą, kad yra mažiau mylima mamos, nors lyg visko buvo po lygiai ir mama
tikrai labai stengėsi palaikyti lygybę. Bet buvo jausmas. Ir jo neapgausi. Aš
sėdžiu klausausi net prasižiojusi, nes mano vaikai yra sesės ir broliai ir pati
matau, kad tarp jų visko vyksta, kaip nuleidžia įtampas vienas ant kito, kaip
pykstasi, ką sako. Ir ypatingai užstringa pasakymas, kad nesvarbu ką mama su
tėčiu darė, buvo jausmas, kad yra kitaip. Jausmas, kad esi mylimas arba nesi
mylimas. Ir jau sekančiam savo kalbėjime pradėjau nuo buvimo savo sukurtoje
šeimoje jausmo. Buvimo mama, kuris kartais virsta bejėgiškumu. Kad lyg nori
visko ko geriausio, nori apsaugoti, puoselėti, suteikti. Nori, kad vaikai
sutartų. Ir iš kitos pusės supranti, kad tėvai juk tau to paties norėjo. Tikrai
to paties. Ir vis tiek krūva, visa krūva priekaištų į jų pusę keliauja – ko
nepadarė ar ko per daug darė. Kodėl santykiai
šeimoje tokie susisukę į neišspręstus raizgalus? Prie mano stalo senatvėje
sėdės visi ir taškas. Aš taip liepsiu. Bus šventas reikalas. Pyksis ar
nesipyks, bet visi susirinks. Bekalbėdama susivokiu, kad bijau to momento, kai
vaikai bus suaugę, gali būti, kad nesikalbės tarpusavyje, na, nes per daug
pavyzdžių apie brolius ir seses aplink, kai taip vyksta ir aš nežinosiu kaip
juos sukviesti prie bendro stalo, kaip puoselėti tą jausmą, kad mes šeima. Kol
maži – lengva, o kas bus kai prasidės santykiai? Bejėgiškumas apima. <o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12.0pt; line-height: 107%;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12.0pt; line-height: 107%;">O iš sėdinčių įkalintų
moterų aplink, kas sėdasi trumpam į kėdę paaiškėja, kad šeima iš ten, iš
nelaisvės pusės tampa vienintele atrama. Vieninteliai, apie kuriuos sukasi
mintys ir jausmai. Kas kelia graudulį ir ašaras. Guoda garsiai suabejoja, o kur
draugai? Kur tie, ką pagal jausmą galime vadinti šeima, kur pojūtis jog esi
daug arčiau su žmogumi, negu su šeimos nariais? <o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12.0pt; line-height: 107%;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12.0pt; line-height: 107%;">Ir paskutinė
istorija iš įkalintų moterų, mane vėl bloškia į sunkių patirčių lauką.
Sunkiasvorių kategoriją. Puikus santykis su mama ir šeimoje prieš visus smurtaujantis
tėvas. Ne vaikiškai, - kaip pasakotoja apibūdina. Aš nuščiūvu kaskart po tokių
pasakojimų. Susipakuoju į tylos kamuoliuką, nes pasijaučiu maža ir nepatyrusi.
Tiesiog. <o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12.0pt; line-height: 107%;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12.0pt; line-height: 107%;">Žinai, ką supratau,
- taria man Guoda mašinoj pakeliui atgal į Vilnių. Kad mūsų mamos, mus priima
visokias, kokios mes bebūtume, keistos, susisukę, nepatenkintos ir pan. O mes
jų – ne. Kol kas joms priekaištų daug turim. Hmmm... matuojuos mintį. Mes joms
padėkot galėtume, o priimt visokius reikėtų savo vaikus ir susitaikyti su tuo,
kad jiems būsime netobulos. Tokią savitą filosofiją išvedu iš Guodos minties. <o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12.0pt; line-height: 107%;"><br /></span></div>
<span style="font-family: inherit; font-size: 12pt; text-align: justify;">O tu, pastebėjau,
atsiliepi vadinama menininke? – vėl po kurio laiko su šypsena klausia Guoda
manęs. Aha, kai šiandien sutikta savanorė mergina nedrąsiai tikslinosi: čia
jūs? tos menininkės? Aš iš kart supratau, kad ji apie mus ir performansą ir
sureagavau: taip, aha, jo. Bet tai kaip malonu būti menininke – pasimatuoju ir
jausmą viduje. Su tavim aš tampu menininke, - tariu Guodai. Abi kikenam. Ir
pokalbis nuteka apie profesinius pasirinkimus.. Ketvirtas susitikimas baigėsi.
Laukia penktasis. Apie LAISVĘ.</span>Guoda Ievahttp://www.blogger.com/profile/09356295769245740364noreply@blogger.comtag:blogger.com,1999:blog-6160490510273353936.post-48154344858083424142017-04-14T09:20:00.001-07:002017-04-24T01:48:32.874-07:00Guoda<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Kaip visada,
kalėjimo diena - nieko neveikimo diena. Ryte atmerkiu akis su šia mintimi ir
vangiai rituosi iš lovos. Praeitą kartą labai skubėjome ir įšokome į savo
renginį be jokių įžangų. Blogai dėl to jaučiaus, tad nutariau šį kartą nebekartoti
tos klaidos. Jei nesiruošiame tekstų, tai bent jau reikėtų tylaus susikaupimo ritualo
prieš susitikimą. Ypač dabar, kai esu tokia įsitempusi. Ieva, žinau, turi
kažkokį susitikimą ir šįsyk atvažiuos vėliau. Tad einu pasivaikščioti į mišką.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Diena apniukusi,
lauke lyja. Turbūt būčiau niekur nėjusi, jei nebūčiau taip pasiryžusi iš
vakaro. Užsimetu neperšlampamą striukę su kapišonu. Ir vis tik, išėjusi laukan,
persigalvoju ir nusitraukiu tą kapišoną nuo galvos, leisdama lietui prausti
savo pusplikę galvą. Dabar geriau jį jaučiu.<o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Netrukus nulipu
nuo asfalto ant minkšto miško pakloto. Paukščiai čirškia kaip išprotėję, srauniai
teka upė, išilgai jos klegėdamos pralekia antys. Pakelėj pabirusios žibuoklės
dar neatsimerkę naujai dienai. Nors, atrodo, čia buvau visai neseniai, bet vaizdas
jau pasikeitė - mane supa žalių pumpurų rūkas. Viena šaka, matau, prasprogusi
stipriau nei kitos ir užsiauginusi net poros centimetrų ilgio lapelius. Spoksau
į juos, kol nesusilaikau vieno nepačiupinėjusi - tarsi spausčiau ranką. Labas,
sakau, šio pavasario kūdiki. Labas. Prisimenu Ievą sakant: "Gyvybė
reiškiasi. Net jei tu nieko nedarai, ji reiškiasi." Turbūt ji apie tai ir
kalbėjo.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Dar po gero
pusvalandžio pasiganymo tarp pumpurų, mano įtampa gerokai prasisklaido. Lietus
prausia mišką, plauna mane. Jaučiu stiprų norą atsigulti ant žemės. Atrodo,
galėčiau būti begalybę laiko susisukusi kokioj dauboj, misdama iš jos tekančia
gyvybe tarsi kūdikis per bambagyslę. Bet šįsyk nugali sveikas protas ir nutariu
nesiterlioti drabužių. Be to, ir Ieva atvažiuos netrukus.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Ir vis tik,
pamanau, neištverčiau, jei man neleistų prie jos prisiliest. Glaustis prie
medžių, čiupinėti lapų, bent jau kojomis jausti minkštą ir maitinantį mamos žemės
kūną. Ar kas nors gali turėti teisę žmogų nuo to atskirti? Atriboti nuo tokio
prigimtinio poreikio?<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Tada mintimis
grįžtu į aklinai užasfaltuotą mažytį kalėjimo kiemą.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
___</div>
<div class="MsoNormal">
<br /></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Vyrai.
Vaikštinėdama vis bandau sukti savo mintis link mūsų šiandieninės temos, nes
šįsyk greičiausiai pradėti pokalbį teks man. Ir nieko. Galvoj taip tuščia
tuščia, tarsi nei vieno vyro gyvenime nebūčiau sutikusi. Net neįsivaizduoju,
nuo ko pradėt. Turbūt pernelyg seniai ignoruoju su jais susijusius jausmus ir
prisiminimus, nes dabar net ir labai stengdamasi jų nebeprisišaukiu. Galiausiai
numoju ranka į šį užsiėmimą. Juk su Ieva tarėmės nieko nesiruošti iš anksto.
Bus kaip bus.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">___<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Ieva kitokia nei
aš. Dabar - ypatingai. Po dviejų savaičių kelionės po Indiją, per ją gyvybė reiškiasi
labai stipriai. O aš, priešingai, įsijungusi darbinį įtampos, kontrolės,
atsakomybės mygtuką, kuris laiko surakinęs mano kūną, nuolat kaitina smegenų
kompiuterį ir neleidžia pratekėti niekam, ko nesu numačiusi dienotvarkėje.
Turbūt dėl to ir buvo reikalingas tas lietus ant galvos ryte. Tuo tarpu Ieva pati kaip vanduo. Laisvas ir ramus, tekantis, kaip jam patinka, ir
prausiantis aplinkinius savo juoku.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<br /></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Įėjimas į
kalėjimo patalpas šįkart kažkoks dramatiškas. Nors nei vėluojam, nei kas nors
ypatingo vyksta. Tiesiog viskas atrodo labai tamsu, mums einant per teritoriją
tarpduriuose sutikti veidai kažkokie pikti, nelaimingi. Tarsi kas prieš akis suktų
sunkaus filmo treilerį. Ir nuo pirmos minutės jaučiu, kaip pradeda sekti mano
ryte įsikrautos energijos rezervas.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Vėl nauji veidai.
Tik vienintelė moteris ateina pas mus trečią kartą iš eilės. Šypsomės viena
kitai ir jaukiai pasisveikiname. O kitoms vėl iš naujo dėstome mūsų
"žaidimo" taisykles (kažkaip aišku, kad žodžio
"performansas" šitoj aplinkoj vartoti nesigauna). Šįsyk nereikia taip
labai kautis dėl eterio, tylos taisyklės atrodo suprantamos, tad, ilgai
nelaukusi, pradedu savo dešimties minučių monologą.<o:p></o:p></span><br />
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Vartydama rankose
iš Indijos parvežtą širdies formos akmenuką, traukiu į paviršių savo minčių
chaosą, vidinius pokalbius, baimes, prisiminimus. Šįsyk kalbu beveik
nenutildama, bet nežinau, ar daug pasakau. Labiau gal nuvalau paviršių, bet iki
gelmės toloka. O Ieva šiandien kažkokia tikresnė. Jos pauzės ilgesnės ir
žodžiai svaresni. Jausmai gyvesni. Įdomu klausytis, bet manyje kyla įtampa,
belaukiant trečiosios kėdės eilės. Jaučiu, kad moterys į "žaidimą"
dar neįsitraukia. Nuskambėjus gongui, prasideda tyla, ir kaip visada, šurmulys
išoriniame rate. Moterys baksnoja viena kitą, kikena, bet nei viena nedrįsta
pasijudinti. Tik girdimi komentarai vis garsesni. Ir mane tas šurmulys kažkaip
liečia. Kaltinu save, kad užmezgėme dar per mažai kontakto. Matau, kad jos
nedrįsta ir greičiausiai neišdrįs mums atsiverti. Nors tylos pauzė dar visai
trumpa, įšoku į kalbėtojo kėdę ir skeliu kažkokį chaotišką padrąsinimą. Matau
sumišimą Ievos veide dėl tokio savo poelgio. Gėda - neiškentėjau tylos, apie
kurią mes abi čia taip pamokslavom. Bet man kontaktas su moterimis šį kartą
atrodo svarbesnis nei taisyklės. Šias moteris tyla akivaizdžiai verčia jaustis
labai nepatogiai. Bijau, kad ims ir išeis.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Netrukus pati
aktyviausia kikentoja vis dėl to pasiryžta atsisėsti į kėdę. Sako, dabar jau
nebežinau, ką kalbėt, širdis kulnuose, kaip per teismą. Iš už nugaros
komentuoti mūsų monologus buvo kur kas lengviau. Su Ieva bandome ją drąsinti
savo tyliomis šypsenomis. Nuo pat pirmos minutės to laiko kalbėjimui jai atrodo
per daug. Iš paskutiniųjų bando pildyti tylą bendriniais pamąstymais, vis
įterpdama "greičiau tas gongas". Ir dar juokas, kikenimas, lygioj
vietoj - spėju, užstojantis kažką labai labai didelio ir sunkaus. "Nežinau
ką pasakot" - sako vienu metu. "Ta papasakok, kaip čia
jautiesi." - dar kartą laužau tylos taisyklę. "Labai puikiai</span>!<span lang="LT"> Linksmai gyvenu, kartais net pamirštu,
kad esu uždaryta." - vėl kvatojimu gelbėjasi mūsų pašnekovė.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Prasukus dar
vieną mano - Ievos ratą, į kėdę vėl prikalbiname sėsti tą pačią kikentoją. Šį
kartą lyg ir kiek labiau susikaupusi, lyg ir truputį giliau kabina. Man kyla
mintis - kiek laiko reikia vien įėjimui į jautresnę būseną? Ta pusantros
valandos, kurią turime, pasirodo toks trumpas laiko tarpas. Jam besibaigiant,
viskas tik prasideda. Kaip galėtų viskas vykti, jei turėtume visą dieną?<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Esu čia pusantrų
metų, sako mergina. Tiek laiko neturėjau vyro. Anksčiau prisiminimai iš
bendravimo su vyrais buvo gyvi, dabar jau išblėso. Net nežinau, sako, kaip
reikės prisiliesti prie tų vyrų, kai išeisiu. Klausausi jos ir galvoju apie
savo vidinį kalėjimą. Niekuo neatsitvėrusi, bet nesiliečiu prie vyrų jau
dvigubai ilgesnį laiką, nei ji. Ir jaučiuosi panašiai.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Šiandien aš kalbu
apie gyvenimą be vyro, Ieva - apie gyvenimą su vyru. Aš esu tu. Tu esi aš. Ir
tame, ir tame gyvenime, matosi ir juodo, ir balto. Ir baimių, ir lūkesčių, ir
vilčių, kad viskas būtų kažkaip kitaip, kažkaip geriau, nei yra. "Noriu
stipraus vyro", sakau. "O ar nori jaustis silpna?" - atėjus jos
eilei, man užduoda klausimą Ieva. Pamiršau, kas yra jaustis silpna. Seniai
neturėjau tokios prabangos. Nebeprisimenu. Kai pagalvoju apie tai, ateina atsakymas
- norėčiau prisiminti tą būseną.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Po kokios
valandos, kaip paprastai, moterų ratas jau pratuštėjęs. Likę tik tos, kurios
susirinko ne tam, kad susitiktų tarpusavy, apsikeistų kažkokiais paketais ar
paplepėtų. Pamatę, kad mūsų renginys tam visai netinkamas, kai kurios tiesiog
atsistoja ir išeina. Galų gale lieka tos, kurios klausosi, ir to momento aš
visada laukiu labiausiai. Vis tik šį kartą, sukant paskutinį ratą ir artėjant
paskutinėms dešimčiai minučių, kurios bus skirtos pasisakyti kažkuriai iš jų,
vėl imu nerimauti. Matau, kaip jos muistosi kėdėse, žvalgosi ir tariasi dėl
išėjimo. Ta tyla, nukreipianti žvilgsnius vidun, pasirodo, gali būti
nežmoniškai nepatogi. Iš rate sėdinčių jos niekas nelaukia. Bet vis tik moterys
nusprendžia dar pabūti, ir nuskamba paskutinis į kėdę kviečiantis gongas. Vėl
muistymasis, kikenimas, baksnojimasis. "Aš labai norėčiau šiandien dar ką
nors išgirsti" - vėl sulaužau tylos taisyklę ir pastebiu Ievos piktoką
dėbtelėjimą. Po dviejų savaičių meditacijų Indijoje tylos pauzes ji priima kiek
kitaip nei aš. Nepaisant to, mano padrąsinimas suveikia, ir į kėdę atsisėda
viena moteris. Ir prasideda tai, dėl ko, turbūt, čia ir atvažiavome.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Nieko nelaukdama,
moteris atsiveria ir išpila mums savo gyvenimo istoriją.
Pasakoja juokdamasi, tarsi įvykiai būtų nutikę ne iš tikrųjų arba
ne jai, bet viskas akivaizdžiai tikra, o pasakojimas primena baisoko filmo scenarijų. Meilė, vaikai, vyro mirtis, nauji santykiai, žiaurus smurtas, neištikimybė, įkalinimas, santuoka, homoseksualūs santykiai ir taip toliau -
pagaliau pasimato, kas slepiama po tuo garsiu juoku. Abi su Ieva sėdime
išsižioję ir nepajuntame, kaip nuskamba pabaigos signalas. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Atsisveikiname
apsikabindamos, padėkojame. Pakuojuosi daiktus, patalpoje tik mudvi su Ieva ir
beišeinanti mūsų nuolatinė dalyvė. "Kodėl šįkart tu tokia tyli?" -
klausiu moters, kuri anksčiau su mumis kalbėdavo. "Nes man šita tema
nelabai... Noriu tik paklausyti." - sako. Bet tada Ieva įremia į ją savo gyvą žvilgsnį. "Per jautru?" - klausia. Moteris pradeda verkti. Ieva ją
dar kartą apkabina.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Dar nei vienas
susitikimas nepraėjo be ašarų. "Kartais ašaros tiesiog nori būti
išverktos, ir nieko negali padaryti." - sako Ieva. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<br /></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT">Turbūt jos - kaip
ir ta gyvybė, kuri nuolat nesustabdomai reiškiasi. Visur. Netgi kalėjime.<o:p></o:p></span></div>
Guoda Ievahttp://www.blogger.com/profile/09356295769245740364noreply@blogger.comtag:blogger.com,1999:blog-6160490510273353936.post-58122163553661003702017-04-12T02:13:00.002-07:002017-04-24T01:48:07.430-07:00Ieva<div class="MsoNormal">
<span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;">Vyrai? Vyrai. Vyriškumas. Dar iš vakaro pradedu viduje matuotis šią temą. O vyrai? Tai tik išoriniai? O man pačios? Vyriškoji pusė. Bandau mintimis ir pojūčiais paliesti vidinį savo pasaulį. Nerangi tema kažkokia. Kampuota. Lyg labai pažįstama ir tuo pačiu nepatogi. Ryt. Kas rasis tas. Nusprendžiu dar iš vakaro. Tekėt itin lengva po ką tik vykusių Indijos patirčių. </span><br />
<span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;"><br /></span>
<span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;">O rytas šį kartą prasideda kitaip. Per lietų šuoliuoju plačiais žingsniais taikydama nepapulti į balas. Lietus vis stipriau kapsi, išlėkiau iš namų kaip stoviu, jaukiai susikuitusi. Bėgu susitikt su E. Apie Indiją, būsenas, jausenas, įspūdžius, dar apie bendrus pojektus teka teka pokalbis ir netikėtai stabteli ties kūnu. Kūno pojūčiais. Vienas E klausimas padeda man sustoti, kai pasakoju apie momentą Indijoje kaip pati pastebėjau, kad veikia mano vidiniai demonai. Sako gal nori pabandyt įžodinti kas tai? Smalsiai pažiūrėti, priimti tą nemalonų nepatogų jausmą ir pabandyti rasti jam žodžius. Linkteliu. Noriu. Ir iš E girdėdama savo balso atkartojimą, priminimą, kad neskubėčiau, pradedu vardinti ką jaučiu kūniškai, kažkas manyje nori, kažkas priešinasi, kažkas bijo, kažkam bjauru jog jaučiu ką jaučiu. Girdžiu švelnu E balsą. Pasakyk jiems labas. Pasakyk, kad matai juos. </span><span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;">Vieną po kito, lėtai, atidžiai, sutinku pojūčius kūne, ieškau jiems įžodinimo ir stebiu kaip kinta, mainosi. Iš sunkaus gumulo, lipnios masės pojūčio kažkur gimdos srityje pavirsta į mažą rutuliuką besiridenantį klubų srityje. Iš emociškai sunkiasvorės būsenos kinta į tuščią erdvę. Pastebint, pasveikinant, būnant su pojūčiu ir įvardinant žodžiais kas jis. Netikėtai, spontaniškai apturėjome vadinamo focusingo sesiją. Apsidairau viešbučio restorane aplink. Mes jaukiai ant sofos įsitaisiusios, kampe, atokiau nuo visų, kaip atskirame pasaulyje sau dviese. Lietus barbena. Vidinis tylus džiugesys ir nuostaba manyje po šio įdomaus focusingo patyrimo. O mintys sukasi. Ir viskas kinta kinta kinta. Pinasi patirtys Indijoje, meditacijose, primena pelenus, tepamus ant kaktos, kaip simbolį laikinumo. Priimti visa kas ateina. Stebėti visa kas randasi. Su šia bėgančia minčių eilute galvoje išsilukštenam nuo jaukios sofos į lauką. Padėkoju E ir sėdu į mašiną. Sekanti stotelė Guodos namai. </span><br />
<span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;"><br /></span>
<span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;">Jau laukiu tavęs! – paskambinus tarsteliu. Aha, matau pro langą, - girdžiu taip gerai pažįstamą balsą. Išvingiuojam į gatvę ir judam tyloje. Skaniai tylisi. Važiuojam sau. Vienu metu mintis galvoje, o Guodai irgi maloniai tylisi, ar čia tik man? Išgirstu iš jos: papasakok, ką nors kas pasakojasi. Giliai atsidustu ir pradedu traukti iš savęs Indijos patirtis. Klajones ir klejones, vidines ir išorines. Atradimus ir suvokimus. Šneku taip va kas šnekasi. Stabtelim ties knyga „Šios akimirkos jėga“. Guoda ją irgi žino, o man Indijoje ši knyga buvo kaip piliulė ramybės, labai laiku ir vietoje. Suskaičiau siautėjant audroms dykumoje. Kai aplink smėlis, vandenyno bangos, saulė, o vidiniai demonai atvyksta su savo minčių kardais ir kariauja jau pažįstamus karus: tu neverta, tu nepakankama, tu nepadarei, tu nežinai, tau trūksta, ta ta ta ta ta... ta dainelė galvoje. Bangos bangos bangos, šuoliai šuoliai šuoliai. Don‘t believe what you think. Kūnas meditacijų metų atneša kitą pojūtį. Kitą kokybę. </span><span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;">Guodai sakau: tai va, atradau, kad ramybė turi konkrečią vietą. Ji mano panosėj, ir apibrėžiu rankomis burbulą aplink nosį ir burną. Va čia. Ir nukreipiu dėmesį į panosę. Įkvėpiu iškvepiu, čia visada ramu. Visas dėmesys čia, kur burna ir nosis ir kiekvienas įkvėpimas/iškvėpimas. Visada tai kažkaip teoriškai žinojau. O dabar yra praktinis jausminis kūniškas patyrimas. </span><br />
<span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;"><br /></span>
<span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;">O man nerimas. Ištaria Guo. Ir jaučiu net balse jos įtampa spengteli. Jaučiuosi tartum daug kūdikių paleidusi į pasaulį, daug idėjų yra užgimę ir nežinau kaip jomis rūpintis, kaip jas užauginti. Jaučiuosi viena. Ir jos nerimas atgarsį randa virpesiu kažkur mano viduje. Pažįstu šį bičiulį. Vadinamą nerimu. O gal jį pasveikinti reikėtų ir leisti jam prakalbėti? Švysteli mintis. Iš mano šio ryto patyrimo su E. Tik kur esam dabar? Pakeliui į Panevėžį, pakeliui į temą Vyrai. Su kalinčiomis moterimis. Apsikeičiam dar mintimis kaip mums sekėsi būti su šia tema. Ir 13:45 atveriam pataisos namų duris.</span><br />
<span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;"><br /></span>
<span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;">Šį kartą viduje kažkaip viskas tarsi per padidinimo stiklą. Atsisuku į Guodą pažiūrėt. Už jos galvos užrašas „Išėjimas“. Iš ten simboliškai sklinda dienos šviesa. Bet mes judėsim kita kryptimi. Per apsaugą link moterų. Pasitinkanti pareigūnė dar nematyta. Maloni, dalykiška. Vienu metu jaučiu, kaip aštrėja mano klausa ir rega. Daiktai padedami į saugyklą, durelės, trinkt! Vienos durys. Laukiam. Tarpduryje. Erdvės pojūtis. Užrakinta. Kitos durys. Trinkt! Įeinam. Laukiamasis pasimatymams. Sėdi moterys, veiduose gyvenimo vagos, gilios ir ryškios. Tie veidai tarsi pro padidinimo stiklą. Širdis dunksi. Įeinam į kiemą, ten judesys vyksta, kažkas eina, kažkas persimeta pora žodžių. Įeinam į patalpą, lipam laiptais, grotuoti langai. Arti arti! Ojei. Šiek tiek atitraukiu galvą ore nuo kažko nematomo. Suraukta mano kakta ir tas nerimas šuoliuojantis viduje. Norisi gūžtis ir vėl atsisuku į Guodą. Ieškau jos žvilgsnio. Bet ten teka ramus gyvenimas. Ji lipa, pareigūnė lydi. Viskas taip įprasta, kad net nejauku. </span><br />
<span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;"><br /></span>
<span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;">Ateinam į salę. Šalia koridoriuj būriuojasi moterys. Gan daug jų. Visos romės. Pasirodo ne į užsiėmimą. Jos mokytis atėjo. Ne pas mus. Nors pakviestos, pradžioje bando prisėsti ant kėdžių į ratą, bet gan greitai pasišalina dar neprasidėjus veiksmui. </span><span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;">Nei vieno pažįstamo veido. Įeina į salę po dvi. Susikibusios už parankių. Kviečiu ant scenos. Ten kur mūsų kėdžių ratas. Nedrąsiai nedrąsiai. Prisėda. Kikena. Prisijungia dar pora moterų. Aha. Stebiu kas vyksta. Ir nerimas, buvęs prieš tai visai dingo. Tik mano balsas, kviečiantis moteris nedarinėti salės durų, o tiesiog prisijungti prie mūsų ir pažiūrėti kas bus. Mano balsas skamba kažkaip nejaukiai, o gal per stipriai. Tą suprantu, kai Guoda man tarsteli: nebūk tokia griežta. Hmm. Neketinau. Tik labai konkreti ir aiški. O! Labai vyriška. Va kas tikslu būtų. </span><br />
<span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;"><br /></span>
<span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;">Rate sėdi viena moteris, kuri man kelia šį norą būti aiškia, konkrečia, kalbėti garsiau, užtikrintai. Atpažįstu. Nusišypsau pati sau. Energija viduje tokia mobilizuota, aiški, su kryptimi. Norisi imtis konkretaus reikalo. Sakyt: nu moterys, pradedam. Ir kažkaip „padaryt“, „išveikt“ tą mūsų performansą. Dabar rašydama suprantu, kad tai to rato energija, tos temos dalykai pradėjo gyventi per mus. Tiksliau per mane. Guoda atvirkščiai, lyg atsargi, lyg nerimaujanti, lyg susigūžusi. Pasakoja moterims apie ką šis performansas, apie ką mes čia būnam. Ir kokios taisyklės. Tuo metu įeina pažįstamas veidas. Susitinkam šypsenomis. Ji sėda į ratą. Ji, kuri laukė mūsų ir praeitą kartą. Šį kartą ji vėluoja, bet prisijungia. Jaučiu kažkokį palengvėjimą. </span><span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;">Guoda ištaria: aš pradėsiu. Ir nutyla. </span><br />
<span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;"><br /></span>
<span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;">Guodos kalbėjimas labai labai tylus. Vos girdžiu. Su jos žodžiais, balso tempu, rimstu viduje. O aplink rate jaučiu sėdinčių moterų nerimą, nėra įprasta štai taip sėdėti ir klausyti. Nežinios nerimas. Guoda pasakoja apie savo santykį su vyrais. Apie savo patirtis ir jas spalvina vidiniais išgyvenimų dažais. Atsargumas, liūdesys, nusivylimas, atsiskyrimas, prisilietimas, šventumas, nesupratimas. Tokie žodžiai man atskamba. Ir viskas nusidažo tarsi mėlyna liūdesio spalva. Klausantis. Rankose ji laiko mano atsivežtą širdies formos akmenį su ženklu OM iš švento Indijos Arunachalos kalno. Ir pirštai tartum kalba savo judesių kalba trindami, brėždami, maigydami, glostydami šį akmenuką. Nepaprastai smalsu ir tyku viduje stebint šį ansamblį: girdint Guodos žodžius, balso tembrą, emocijų spalvas, stebint pirštų šokį su širdies akmeniu, jaučiant visu kūnu moteris aplink. Giliai giliai kvėpuot norisi. Tą ir darau. Net palinkusi į priekį. </span><br />
<span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;"><br /></span>
<span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;">Gongas. 10 minučių. Mano eilė. Keičiamės vietomis, imu akmenuką į rankas. Atsisėdusi prisimenu, kaip mašinoj kalbantis su Guoda sakiau, jog impulsų semsiuosi iš kūno pojūčių. OCH. Norisi kojas išskėsti, atsilošti, rankas į šonus išskleisti, tartum pasirąžyti ir duoti kūnui daug vietos. Taip ir padarau. Vyrai. Vyriškumas. Ieškau siūlo galo. Temai skleistis. Kūne jaučiu tvirtumą ir jėgą. Ateina tėtis, prisiminimai apie jį. Kaip labai vyrišką ir kažką nepasiekiamą, kažką, kurio dėmesio man labai labai trūkdavo. Ateina mano pačios vidinio vyro ir vyriškos energijos manyje pasireiškimai, ateina santykių patirtys su vyrais mano gyvenime, jų istorijos. Randasi mokyklos patirtys su berniukais, išlenda patyčių momentai. Su jais skepsis ir panieka. Išlenda išorinio grožio, mano, kaip moters, svarba/nesvarba. Ir kalbėjimas tampa kampuotas. Susiraukęs, kažkoks pilnas nepasitenkinimo. Pašaipos lyg. </span><br />
<span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;"><br /></span>
<span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;">Gongas. 10 minučių. Trečiai kėdei. Ir čia tyla. Staiga, netikėtai į kėdę sėda Guoda. Ji kviečia dalyves atsisėsti, kalbėti, dalintis. Viena iš jų jau iš savo vietos komentuoja kažką, bet į kėdę vis nesiryžta. Vienu metu. Op. Ir mūsų pakalbinta persėda. Padėkoju jai mintyse už drąsą. Nu ne viskas kas susiję su vyrais yra „shit“. Aš noriu apginti juos. Ką jūs čia kalbat. Aš net atsilošiu kėdėje, negi mūsų kalbėjimai su Guoda taip suskambėjo? Kad visi vyrai „shit“? Nu įdomu! Ir netikėta man pačiai. Smalsiai palinkstu į priekį. Visu kūnu palaikydama kalbėtoją. Dalinkis, labai smalsu. O moteris, kuri kalba išgyvena labai stiprius jausmus vien tik sėdėdama kėdėje, visas kūnas ir kikenimas, garsiai sako kaip jai nepatogu čia būti, šalia mūsų. Dalinasi savo patirtimis ir gina „vyrišką“ giminę. Kad ir kaip bebūtų, ji santykius su vyru brangina, ir jei kažkas nepasisekė, tai nieko tokio. Nereikia šių patirčių perkelti į kitus santykius. Ten gal bus kitaip. Nuskambėjus gongui, jo šoka iš laisvos kėdės ir persėda į ratą atgal. Su palengvėjimu kikena, kad vajei kaip sunku ten sėdėt. </span><br />
<span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;"><br /></span>
<span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;">Antras kalbėjimo ratas po 10 minučių apsisuka gvildenant santykių temas, atliepiant kas stipraus ir gero ateina iš vyrų pasaulio, kokios patirtys. Atėjus laisvos kėdės laikui, vėl tyla. Sėdim visos, tylim. Ta pati moteris, kuri prieš tai kalbėjo, lyg vėl turi daug žodžių šia tema, bet į rato vidurį nesėda. Būnam tyloje toliau. Guoda vėl paragina jas atsisėsti. Aš pridedu, kad jų istorijos mums dovana. Tai yra dalis šio performanso, kuri suteikia prasmę tam kas vyksta. Moteris, kuri kalbėjo prieš tai, jau gan drąsiai kalba iš savo vietos. Apie tai, kaip ji nenori sėdėt viduryje, komentuoja mūsų išsakytas mintis. Ištiesiu ranką ir pakviečiu, ateik. Prisėsk, juk jau kalbi. Tiesiog kalbėsi kitoje vietoje sėdėdama. Mes palaikysim. Ji pagaliau persėda. Čia kaip tardyme, - kikena. Sėsk. Pasakok. Baisu kaip. Komentuoja sėdėdama. Padėkojam apie su Guoda, kad ji vėl atsisėdo. Tai ką čia jums apie tuos vyrus pasakot? Ką? Vėl kikena. O kas tau svarbu? Kuo norėtum pasidalinti? Jau mes klausiam. Ir jau nebepamenu kuo ji dalinosi. Turinio nepamenu. Tik tą jausmą. Buvimo su nepatogumu, su tyla, kalbėjimu dėl kalbėjimo. Viduje ramus pilnumas. Išoriniame pasaulyje stebiu nerimą ir nepatogumą, lyg kampuotumą.</span><br />
<span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;"><br /></span>
<span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;">Iš manęs šis susitikimas pareikalavo daug energijos, - išgirstu iš Guodos, kai ateina jos eilė kalbėti Jaučiu daug atidavusi. Nuskamba jos žodžiai. Aha. Jai šį kartą sunku kažkaip. Ji kitokia. Ir aš tą pastebiu. O mano viduje pilnatis, na mėnulis toks. Va pojūtis. Pilna. Ramu. Viskas įvyko, kas turėjo vykti, kaip turėjo vykti, su tais žmonėmis, su kuriais turėjo vykti. Atsisėdus paskutinei tuščios kėdės kalbėtojai, jau kitai moteriai. Išlenda skausmo, patirto smurto istorija. Pasakojama su šypsniu lūpose, šiek tiek ironišku, lyg iš kasdienybės gyvenimo, lyg nieko ypatingo nenutiko. Tas kalbėjimo kasdieniškumas ir istorijos skausmas prikausto mano dėmesį. Kaip taip gali būti? Ji čia apie save pasakoja? Čia ne išgalvota? Eij atsipeikėk, Ieva. Kur randiesi? Apsidairyk. Čia tokių istorijų greičiausiai netrūksta. Apima bejėgiškumas. Nu vajej, vajej, nu. Atvažiuojam su Guoda. Lukštenam, gvildenam savo vidinius pasaulius, gana saugiose emocinėse ribose. Performansu vadinam. Tik neturim tokių išgyvenimų, kurių net klausytis sunku. O čia gyvena sunkioji patirties artilerija, šių moterų viduje. Istorijos su randais. Ar mes pretenduojam juos atverti? O kviečiam jas juos parodyti? Viduje nuostaba ir dėkingumas. Už tokių skirtingų pasaulių susitikimą, šalia. Jie visi vertingi, į juos galime žiūrėti ar jais dalintis tiek kiek nusprendžiame verta tą daryti. Mums su Guoda verta. Joms tikiuosi irgi. </span><br />
<span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;"><br /></span>
<span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;">Aš dar negaliu apie tai kalbėti, man per sunki ši tema, galėjau šį kartą tik klausytis, ašaros tvenkiasi ir kapsi – mūsų artimiausiai moteriai šioje erdvėje. Likusi po performanso, pasidalina. Apsikabinam. Ir keliaujam savais keliais toliau. Susitiksim jau greitai temoje Šeima. Balandžio pabaigoje.</span><br />
<span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;"><br /></span>
<span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;">Kaip jums šis kartas? Sulaukėm ne vieno klausimo. Guodos komentaras nuskambėjo: sakom, kad gerai, nors pačios nežinom kaip. Tą gerumą sunku įgarsinti. Tai pojūtis. Įvyko viskas kas turi įvykti. Tema reiškėsi kampuotai. Ir mums su Guoda labai skirtingai. Va ir toks tas gerumas. Moterų dalyvavo nedaug. Pareigūnė užklausė, ar mums tinka, kad tiek nedaug. Sakėm, labai. Matuojam ne dalyvių kiekiu. O kuo matuojam? Pokalbio gyliu. Jausmu po to. Susitikimu nors su keletu iš tų, kurios ateina. Kai žiūrint į akis ar klausantis tyloje esi čia. Vienas kito žodžiuose, kvėpavime, buvime. </span><br />
<span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;"><br /></span>
<span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;">Out beyond ideas of wrongdoing</span><span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;">and rightdoing there is a field.</span><span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;">I’ll meet you there.</span><span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;">When the soul lies down in that grass</span><span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;">the world is too full to talk about. </span><span style="background-color: white; font-family: inherit; white-space: pre-wrap;">Rumi</span></div>
Guoda Ievahttp://www.blogger.com/profile/09356295769245740364noreply@blogger.comtag:blogger.com,1999:blog-6160490510273353936.post-70653783338503399312017-03-07T23:11:00.001-08:002017-04-24T01:47:31.957-07:00Guoda<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">"Rėkti, šokti ir gulėti ant žemės."<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">Gal gali man tai kur nors užrašyt? - paprašo Ieva
vairuodama. Užrašau į Messengerį ir nusiunčiu jai žinute. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">Su daug kvailiojimo ir juoko šįkart mūsų kelionė į
kalėjimą. Taip atsipalaidavom bepusryčiaudamos, kad net susivėlinom išvažiuoti
iš Vilniaus, o pakeliui dar teko apsisukti, nes pamiršau įsidėt garso takelį.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">Laukiau šitos dienos, nes jaučiausi pernelyg smarkiai
įsisukusi į darbų liūną. Kai atsikėlusi įsijungiu kompą dar prieš pasirąžydama,
o vakare prisiminusi, kad nieko nepavalgiau, prieš miegą nusilupu ir sugraužiu
saliero gumbą - maždaug toks buvo mano būvis, kuris, žinojau, bus nutrauktas.
Turėsiu LAISVĄ dieną - koks paradoksas! Savo laisvę ruošiausi pajusti nelaisvės
kontekste.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;"> Iš tiesų per
visokius užsiėmimus nebuvo laiko nei daug mąstyt apie buvusį susitikimą, nei
nusiteikti būsimam. Pirmojo karto nerimas jau seniai užmaršty, poreikis ruoštis
išgaravęs. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">Kaip ir poreikis apskritai pasirūpinti savo kūnu. Nesikirpau
visą mėnesį, tad Ievai atvažiavus, pakartojame ritualą su plaukų kirpimo
mašinėle. Kartu su plaukų galiukais Ieva nuiminėja nuo manęs įtampą, pradedu
juokauti ir giliau kvėpuoti. Tarsi mano apkiautusį akmeninį būvį pagaliau
pakutentų gaivi tėkmė - tokia jau ta Ieva, visada gyva ir negalinti nespurdėti.
<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">Mašinoje aš rimtai dūmoju savo dūmas, o ji krykštauja. Aš
rezgu kažkokį painų sakinį, o ji tuo tarpu sušunka - "vaivorykštė!" -
rodydama į vaizdą pro langą. "...tai reiškia, viskas bus gerai" -
nejučia šitaip pasibaigia mano sakinys, kurio pradžią jau spėjau užmiršti. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">Sakau jai - jeigu sugalvotum daryt kokią gyvybines jėgas
budinančią stovyklą, būčiau pirma tavo mokinė. Rėkti, šokti ir gulėti ant žemės
- manau, kad tokia galėtų būti tavo stovyklos koncepcija, - vardinu dalykus,
kuriuose, mano galva, Ieva yra tikra profesionalė.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">Užrašyk, prašo besijuokdama.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">Užrašau: "Rėkti, šokti ir gulėti ant žemės."<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">O ji kvatoja taip ilgai ir nuoširdžiai, tiesiai iš pilvo,
šiaip ne taip tebelaikydama vairą.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">"Ir juoktis." -
po kurio laiko priduriu atskira žinute.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span style="font-family: inherit; font-size: medium;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">Viduje labai nesmagus jausmas, tarsi būčiau kažką
išdavusi. Bet dabar nieko nebegaliu padaryti. Kaip bus, taip - mąstau, mums
kylant laiptais į viršutinį aukštą. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">Kad vėluojame, supratau tik kai Ieva atkreipė mano dėmesį
į automobilio laikrodį, rodžiusį be penkių, kai iki Panevėžio buvo likęs dar
gabaliukas kelio. Įėję į pastatą iš to nesmagumo abi nevalingai pradėjome
brautis priekin per visas duris ir užtvaras, pažeisdamos taisyklę, kad
darbuotoja visada eina pirma mūsų. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">Kol praėjome pro patikrinimus, susidarė visos dvidešimt
minučių gėdingo vėlavimo. Maža tikimybės, kad kas nors ten mūsų lauktų -
pamąstau. Girdžiu, kaip darbuotojai tarpusavy kalbasi, kad kažkas laukė ir
išėjo, kažkas nuėjo į kitą renginį koplyčioje. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">Pagaliau įveikę laiptus, - jie man šįkart pasirodė beveik
begaliniai - įeiname į koridorių, kur prie aktų salės durų tebelaukia
vienintelė moteris. Ta pati, su kuria praeitą kartą atsisveikindamos
apsikabinome.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span style="font-family: inherit; font-size: medium;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">Džiaugsmas, kad šįsyk būsime tik trys, - labai natūralus.
Galvoju apie tai, kad kaip tik trijų žmonių tereikia gražiai užpildyti naujai
mūsų sugalvotai performanso struktūrai. Panašu, šįsyk nereikės nieko tildyti,
aiškinti, bus galima tiesiog giliai pasibūti su tuo vieninteliu žmogumi iš
dviejų šimtų, kuriam tikrai atliepia mūsų dalykai. Šįsyk TIKRAI būsime
naudingos.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">Tačiau netrukus mus lydėjusi darbuotoja, matyt, nesmagiai
pasijutusi, atvaro mums visą pulką "mergaičių", ką kur pakeliui
sutikusi, ką iš miegų prikėlusi. Visas ratas užsipildo klegesiu ir nematytais
veidais.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">Su Ieva susižvalgome, apsišarvuojame kantrybe ir imamės
aiškinti savo "žaidimo" taisykles. Po pirmojo susitikimo nutarėme
pabandyt suvaldyti chaosą, kuris labai greitai linkęs išvirsti į
"chichi-chacha" pasibaksnojimus tarpusavy, apkalbas ir
paviršutiniškas replikas. Bandome susitarti dėl pagrindinės taisyklės - tylos,
kai kitas kalba. Tai atrodo beveik neįmanoma.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">Ieva, kuri ir vėl kalba pirmoji, beveik neturi švaraus
eterio. Ir kalbėjimas jos, matau, nors ir nuoširdus, bet iš visų pusių
drumsčiamas ir kutenamas, toli gražu nenusileidžia į tuos gylius, į kokius
nuėjome per pirmąjį susitikimą. "Matau, kaip sunku jums klausytis" -
sako ji kaskart, pasigirdus prunkštimui ar replikai. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">Kai ateina mano eilė prasižioti, neištveriu
nepapamokslavusi. Ir mums nelengva tylėt - sakau. Netgi tas dešimt minučių, kol
kalba kita. Bet toks mūsų susitarimas. Jo sunku laikytis, bet įdomu. Ką galite
apie save pastebėti, kai kyla koks nors sakinys, kurį norisi paleist? Kam jis
skirtas? Kas atsitiks, jeigu jį nutylėsite? Pabandykit ir pažiūrėkit. Gal po
dviejų minučių jis nebeatrodys toks aktualus? O gal atrodys aktualus ir po
dešimties, ir po dvidešimties? Tada prašome sėsti į šitą kėdę ir mes jūsų
paklausysime. Visas dešimt minučių, nepertraukdamos.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">Jausdama, kad "pamokslas" įtikina nepakankamai,
darsyk neištveriu. Sakau, mes su Ieva esame šiek tiek patylėję. Patylėję ne tik
po dešimt minučių, bet ir po dešimt dienų iš eilės. (Nekenčiu savęs už tuos
žodžius, nes žinau, kad jie skirti padaryti įspūdžiui.) Tačiau pajuntu, kad
tikslas pateisino priemones - veidai, pradžioj ištįsę iš nuostabos, paskui
užsičiaupia ir pagaliau pasijunta bent nedidelė pastanga priimti mūsų
taisykles. Gal vis tik tame yra kažkokios prasmės?<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">Giliai įkvepiu ir pagaliau šiaip ne taip atsikovojusi
eterį, pabandau įsijausti į mūsų šiandienos temą - "Moteriškumas".<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span style="font-family: inherit; font-size: medium;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">Šįkart paskyrėme atskirą laiką ir trečiajai kėdei. Dešimt
minučių - Ieva, dešimt - aš, o tada dešimt - kėdė, kuri yra laisva. Jeigu
niekas į ją neatsisėda, kėdė tyli visas dešimt minučių kartu su mumis visom.
Jeigu atsisėda, tada kalba lygiai tiek, iki gongo. Ir yra išklausoma.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">Kai šurmulys rate sumažėjo, sėstis į tą kėdę niekam
nebeatrodo labai paprasta. Gongas nuskambėjo, tylim ir laukiam. Galiausiai, prieš
tai kurį laiką kaupusis ir žiūrėjusi į ją, tarsi šaulys į taikinį, į kėdę
nutūpia ta, kuriai tylėti sekėsi sunkiausiai. Iš jos pusės sklido daugiausia
prunkštimo ir replikų mums kalbant, ir man pasirodo labai įdomu pastebėti, ar
ji tebebus tokia pat drąsi, atsidūrusi šalia mūsų, rato centre. Stebiu, kaip
moteris pradeda monologą šmaikščiai ir pakiliai, kalbėdama vis labiau mąsto,
ieško žodžių, kol galiausiai nustoja "atrodyti" ir pradeda
"būti". Moteriškumas susiejamas su motinyste. Kalbėjimas persimaino,
tarsi kokia kaukė nuslenka nuo veido. "Linksmų plaučių" įvaizdis
subliūkšta moteriai prisiminus, kad ji kažkam yra mama, kažkam teta. Kad jos
pati brangiausia moteriškumo išraiška - suspenduota. Pasirodo ašaros. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">"Kas iš to, kad pasidažysiu ar nusilakuosiu nagus,
jeigu būsiu iš vidaus supuvusi?" - kalba ta pati "linksmoji"
moteriškė, o aš sėdžiu ir klausaus atvipusiu žandikauliu. <o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">Ir suprantu, kad jau buvau jai užklijavusi etiketę.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span style="font-family: inherit; font-size: medium;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">Nors belaukdama sekančio performanso visai nemąsčiau apie
tai, ką kalbėsiu, prisiminus būsimą temą man kažkodėl prieš akis vis iškildavo
mokyklos kūno kultūros persirengimo kambarys. Tarsi koks inkaras pasąmonėje,
nuo kurio kažkadaise mano gyvenime prasidėjo moteriškumo tema - už jo ir
pradedu kabintis, kai ateina mano eilė būti išklausytai.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">Kalbu tyliai ir visąlaik žiūrėdama į vieną tašką
grindyse. Gal tas persirengimo kambarys buvo ta vieta, kur aš pirmąkart
pasisakiau sau, kad tokia iki galo moterimi su dideliais gražiais papais,
aukštakulniais ir auksinėmis garbanomis aš niekada nebūsiu?<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">Kalbu apie tai, kaip mėgau laipioti po medžius iki pat
paauglystės. Kaip paauglystėje nesikeičiau ir nemoteriškėjau. Koks jausmas, kai
žmonės mane nuolat palaiko berniuku. Kodėl trumpi plaukai. Kas man patinka mano
savitame moteriškume. Ar jo išvis esama?<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">Dar apie tai, kaip būnasi vienai. Kaip darausi
įsitempusi, struktūruota ir vis labiau vyriška. Kaip būdama su savimi beveik
visada gyvenu mintyse ir niekada nebūniu su savo kūnu. Apie tai, kaip pasiilgau
paprasto, žemiška gyvastimi alsuojančio, buvimo. Jausmo, kad kitas žmogus - iš
kaulų ir mėsos - kvėpuoja šalia manęs, ir visa užvaldančios ramybės, kuri
ateina su tuo jausmu.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: medium; mso-ansi-language: LT;">Vargu ar iki šių įžvalgų būčiau nusileidusi, jei keletas
iki renginio galo su mumis pasilikusių moterų nebūtų taip jautriai sekę mano
kelionės.</span><br />
<span style="font-family: inherit; font-size: medium;"><span style="font-family: inherit;"><br /></span>
</span><br />
<span style="font-size: medium;"><span style="font-family: inherit;">"Dėmesys yra gryniausia dosnumo forma." - yra
pasakiusi viena filosofė. Suprantu, kad šita diena - tai būdas padovanoti ir
pasijusti apdovanotai pačiu gryniausiu būdu.</span></span></div>
<div class="MsoNormal">
<span lang="LT" style="font-family: "arial narrow" , "sans-serif"; mso-ansi-language: LT;"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
Guoda Ievahttp://www.blogger.com/profile/09356295769245740364noreply@blogger.comtag:blogger.com,1999:blog-6160490510273353936.post-15476983394499576032017-03-06T00:27:00.004-08:002017-04-24T01:47:18.909-07:00Ieva<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<div style="text-align: left;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12pt; line-height: 107%;">Ji buvo ta, kuri
mus apkabino pabaigoje. Ir ji buvo ta, kuri laukė mūsų 20 min. prie durų. Buvo
vienintelė, kuri laukė. Antro susitikimo. <o:p></o:p></span></div>
</div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<div style="text-align: left;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12pt; line-height: 107%;">Mes šį kartą
vėlavome. Lyg netyčia. Lyg neapskaičiavom laiko. Nors viduje pinasi kita
istorija. Nuo pradžių pradėkim. Vasario 26 d. rytas. Pramerkiu akis. Mintis
atplaukia: šiandien važiuojam į Panevėžį. Ir kažkur, lyg iš pilvo į gerklę
atbanguoja nemalonus pojūtis, lyg pykintų, lyg norėtųsi kažką išstumti iš kūno.
Lipu iš lovos, galvoje rikiuodama savo rytą, atsistojusi ištempiu rankas į
viršų, pasirąžau ir giliai įkvepiu. Nenoooriuuuu... iškvepiant sliuogia lauk
pasipriešinimas. Nieko nedarau su juo. Nieko neklausinėju. Žinau, kad esam
dviese. Žinau, kad prausiuosi, ruošiuosi ir judu pas Guodą. Su ja viskas tampa
ramiau.<o:p></o:p></span></div>
</div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<div style="text-align: left;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12pt; line-height: 107%;">Tarpe tarp I ir II
susitikimų gyvenom pauzėje. Su Guoda daug nekalbėjom ta tema. Tik atklysdavo
klausimai: tai papasakokit apie ką jūs ten? Koks čia performansas? O kaip jūs
sugalvojot štai tokį dalyką ir dar tokioj vietoj? Ir komentarai: aš tai taip
negalėčiau. O jūs to sunkumo, tų istorijų nepasiimat su savimi? Nepasineriat į
tą tamsą? Jos manipuliatorės, jūs atsargiai. Ir su klausimai, ir su komentarai
susitikdavau tarsi su nepažįstamaisiais, kuriems sunku ką nors atsakyti. Man
pačiai sunku į žodžius įdėti ką mes ten darome. Nes tai, kas ten vyksta randasi
kažkur dar prieš žodžius. Erdvėj, kur esam tapačios. Su įkalintomis moterimis.
Ir tartum ieškom tapatumo. Kaskart bandydama papasakoti kam nors, kaip mes
„kalbamės“ su įkalintomis moterimis,
jaučiu kai per žodžių tarpus išsprūsta esmė. <o:p></o:p></span></div>
</div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<div style="text-align: left;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12pt; line-height: 107%;">Laaaabas rytas.
Sutinku mielą apsimiegojusį veidą. Guoda. Už jos briedis Anupras, kaip visada,
liūdnomis akimis liudijantis visa kas vyksta ir didelėmis plaštakomis laikantis
erdvę virš stalo. Sėdam. Pradedam kalbėtis. Aš taip laukiau šios dienos – sako
Guoda. Nustembu. Ir apsidžiaugiu. Kad ji ta, kuri laukė. Vadinasi susitikom. Aš
su „nenoriu“, o ji su „laukiau“. Ideali pusiausvyra. Bet pirmiausia nukirpk man
plaukus, - paprašo. Sėda prieš veidrodį, glostau jos galvą ir rankos šyla.
Pradedu kirpti. Tartum daugybę kartų būčiau laikiusi skutimo mašinėlę rankose.
O tik antras kartas. Savotiškas ritualas. Atvažiuoju ryte, nukerpu ją ir
važiuojam pas moteris. Braukiu per galvą, plaukai trumpėja. O po visko
išgirstu: net palengvėjo, kai apkirpai. Kažką dar aptarinėjam, tarpduryje
susižvalgom. Abi kelnėtos šį kartą. Ne su suknelėmis, kitaip nei praėjusį
kartą. Viskas kitaip. Ir nusiteikimas, ir apranga, ir atsipalaidavimas. Žvilgtelėjus
į laikrodį suprantu – vėluosim. Važiuojam!<o:p></o:p></span></div>
</div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<div style="text-align: left;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12pt; line-height: 107%;">Sėdam į mašiną.
Kelias iki Panevėžio irgi dalis performanso. Tai tikrai. Pasijungiame kitais
jutimų mygtukais. Viena su kita ir su aplinka. Įvairiausios temos lenda,
vyniojasi, teka per pokalbį. Visiška lengvuma. Drauge klajojam per savus
džiaugsmus ir rūpesčius, viena kitą palydėdamos, paklausdamos, palinksėdamos.
Duok ranką, Guoda. Imu jos ranką, priglausk delną prie kaktos. Vėsi ranka
paliečia mano kaktą. Oh, kaip gerai prisilietimas. Kalbėdamos liečiamės
žodžiais, bet kas gi trukdo paimti už rankos. Važiuodamos stebim mišką - plikus
medžius tartum rusvai žalią kailį ir vaivorykštę per dangų. Prieš Panevėžį
išlenda saulė. Nagi. Ir abi net atsilošiam iš pasitenkinimo. Viskas bus gerai.
Saulė atneša tokią žinią. Dar sutariam, kad šį kartą visos kalbam po 10 min. Ir
gana griežtai laikomės struktūros (pasirodo sunku klausytis, moterims, kurios
sėdi rate).<o:p></o:p></span></div>
</div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<div style="text-align: left;">
<span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="font-size: 12pt; line-height: 107%;">Vėluojam. Aha.
Įžengiam į įkalinimo įstaigą lygiai 14 val. Vėluosim – kol dokumentus
pasirašysim, kol daiktus pasidėsim. Ateina pareigūnė, dar nematyta. Laba diena,
mergaitės, - pasisveikina. Pasimuistau, nuo netikėto mergaitiško sumažėjimo. O
tema tai moteriškumas </span><span lang="LT" style="font-size: 12pt; line-height: 107%;">J</span><span lang="LT" style="font-size: 12pt; line-height: 107%;"> Prašome: praneškite per ruporą, kad mes vėluosime, gerai? Jūsų jau ten
laukė. Bet visos išėjo į koplyčią melstis. Praneškite, kad pradėsime vėliau,
dar kartą paprašome. Kaip jūs ten vadinatės? Aš tai tu? Kas esu tu? – bando
prisiminti pareigūnė. AŠ ESU TU. Aha. Ir ji dar keletą kartų užklausia, nes „nu ir keistas pavadinimas“. Skubėjime
pradedam veržtis pro apsaugos postą, bet esame greitai sustabdomos. Moterys
(staiga netikėtai pasikeičia mūsų užvadinimas), Jūs laikotės man už nugaros, -
sudrausmina pareigūnė. Sutarta. Užsimiršome kur esame. Kol laukiame ID
patikrinimo, pro postą lydima senyva moteris, pareigūnė jos šiltai kažko
užklausia ir palinki sėkmės. Gali būti, kad ją anksčiau išleis, - mums
paaiškina. Mane nustebina šilta kontaktas, kreipimasis vardu ir palinkėjimas,
kad sektųsi. Gyvenimas čia vyksta. Prisilietimai taip pat.<o:p></o:p></span></span></div>
</div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<div style="text-align: left;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12pt; line-height: 107%;">Užlipam laiptais į
ketvirtą aukštą. Aplinka nebegąsdina. Viskas daugiau mažiau aišku. Aš vis skubu
ir prasiveržiu į priekį, lipu laiptais. Nes vėluojam jau kaip turi būti.
Atidarom duris. O ten JI LAUKIA. Ta moteris iš praeito susitikimo. Ji
vienintelė, kuri laukia. Šypsosi mums. Ir susitinkame akimis. Įeinam į salę, ten
kėdės ratu ir mes trys. Pareigūnė sunerimusi, kad nėra daugiau moterų, tariasi
su kita kalinčia moterimi – atveskim iš to ir to būrio. Pakvieskim. Ir išeina.
Mes su Guoda susižvalgom ir akimis pasitariam. Abi vienodam pojūtyje - bus net
geriau, jei būsim tik trise. Sėdam į ratą. Vienu metu pareigūnė ragindama
pristato mums būrelį moterų, pati
prisėda ant kėdės ir sako: gerai čia bus, pamatysite, čia muzikytės leis
mergaitės, relaksacijos bus. Pati atsilošia kėdėje. Sėdim su Guoda. Stebim atsargias
tyrinėjančias moterų akis. Na. Ne visai relaksacija čia bus. O kompiuteris tik
gongo garsui reikalingas. Galiausiai viena po kitos, nedrąsiai į ratą susirenka
gal 12 moterų. Stebiu jų atėjimą, vietos rate paieškas. Ir taip įdomu pačiai
kaip čia bus šį kartą. Viduje ramu. Pradedu.<o:p></o:p></span></div>
</div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<div style="text-align: left;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12pt; line-height: 107%;">Sėdžiu klaidžiodama
akimis grindimis ir vienu metu išryškėja mano lakuoti nagai. Va pradžia.
Moteriškumas kaip spalvos. Kaip puošnumas. Kaip aukštakulniai ir lengvas
juokas. Ir tas nerimtumas, kuris man pačiai anksčiau atrodė toks paviršutiniškas,
o dabar toks išlaisvinantis iš mano nuolat analizuojančios galvos. Man spalvų,
suknelių ir juoko be priežasties metas – pasakoju. Dalinuosi, kad neseniai tik
supratau, kad juoktis daug ir garsiai man būdavo kažkaip gėda ir nepadoru. O
dabar tą darau kai tik yra proga ir jaukinuosi savo juoką sau. Vienu metu
mintys nuveda į prisiminimus kaip maža mergaitė buvau dažnai vadinama gražia ir
įpratau patvirtinimą gauti iš aplinkos. Praėjus gal 5 min. nuo mano kalbėjimo
pradžios girdžiu kaip pora moterų iš išorės rato pakyla ir išeina. Tuo pat metu
nutylu ir stebiu savo vidų. Koks jausmas kai tau kalbant kažkas atsistoja ir
išeina? Klausiu savęs. Garsiai sakau: „nepaėjo“ ir nusišypsau sau. Suprantu,
kad galiu kažkaip labai rimtai pradėti vertinti ką aš pasakiau/nepasakiau
blogai/gerai ir tuo pat metu aišku. Nagi, tiesiog. Kai kurios moterys čia
užsuko trumpam, tiek kiek pabuvo, tiek jos ir pasiruošusios išgirsti. Jų
išėjimas yra jų kelias. Mano buvimas ir kalbėjimas yra manasis. Trumpam
susitikom, toliau keliaujam kas sau. Sėdu
klausytis Guodos. Jos istorija labai kitokia. Pasakoja apie save – berniuką su
sijonu. Klausau net palinkusi link jos. Moterys aplink irgi nuščiūva. Nors
trumpam. Vienu metu šnabždesiai ir komentavimai pradeda užgožti Guodos istoriją
ir ji tvirtai paprašo. Nagi. Paklausykime. Taip susitarėm. Pasidalina kaip
mudvi esame 10 dienų tylos režime gyvenusios. Vipassanos stovykloje. Moterys
nurimsta. Dar pora moterų palieka ratą. Lieka 3 moterys ir mudvi. Ir šioje
mažoje grupėje kalbant gimsta toks intymumas, toks subtilus prisilietimas prie
istorijų. Prie moteriškumo – kaip meilės
sau. Nesvarbu nei išvaizda, nei spalvos. Klausausi sėdančių į tuščią kėdę
įkalintų moterų ir už žodžių girdisi toks jautrumas, tiek skausmo, tarsi
užminuotas patirčių laukas. Kur žengsi ten gilios žaizdos ir skausmo šaltiniai.
Dainavom rato viduryje, juokėmės, paverkėm. Ir atėjus trečiam pasikeitimui, kai
liko paskutinės 10 min. Visos nustebom. Jau? Baigėsi? Neįtikėtinai greitai.
Paskutinė kalbėjo viena iš įkalintų moterų, žiūrėjau į ją ir ji tarsi ne iš šio
pasaulio. Ne iš įkalinimo vietos. Jai dar labai labai skauda, kaip ji čia
atsirado. Ir tai taip aiškiai jaučiasi. Nieko nekaltina, negaili savęs, tik
tartum pati savęs klausia: kaip išbūti ir nepalūžti. KAIP? Suprantu, kad niekuo
negaliu padėti. Atvažiavom, pasikalbėjom, uždarysim duris ir toliau grįšim su
Guoda į savo kasdienybę. O jos lieka čia. Priėjau po užsiėmimo ir paprašiau ją
apkabinti. Norėjosi kaip nors sustiprinti ir palaikyti. Šis užsiėmimas buvo visiškai
kitoks. Mažam moterų rate ir artimas. Drauge toks subtilus ir užpildantis
išgirstomis istorijomis, tartum samanas miške liestum. Minkšta, sodru ir jei
nori pajausti jas visas – reikia priglausti nosį arba skruostą. Labai
atsargiai. <o:p></o:p></span></div>
</div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<div style="text-align: left;">
<span lang="LT" style="font-family: inherit; font-size: 12pt; line-height: 107%;">Pakeliui namo link
Vilniaus su Guoda lyg tęsėm šį performansą. Leidomės nešamos savo istorijų /
vaikystės prisiminimų/ skaudžių patirčių ir kalbėjome apie neiškalbėtas
istorijas su sau artimomis moterimis. Kaip pasikalbėti apie tai kas neiškalbėta
su pačiais brangiausiais? Ar reikia važiuoti ten kur nelaisvė, kad surasti savo
laisvę kalbėti(s)? <o:p></o:p></span></div>
</div>
<span style="font-family: inherit;"><span style="font-family: inherit;"><br /></span>
</span><br />
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<div style="text-align: left;">
<span lang="LT" style="font-size: 12pt; line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;">Sekantis
susitikimas. VYRAI. </span><span style="color: #1f497d;"><o:p></o:p></span></span></div>
</div>
Guoda Ievahttp://www.blogger.com/profile/09356295769245740364noreply@blogger.comtag:blogger.com,1999:blog-6160490510273353936.post-5644212525003155262017-02-24T12:53:00.003-08:002017-04-24T01:47:08.201-07:00Guoda<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">Aktų salėje sudėliojame kokių penkiolikos kėdžių ratą žiūrovėms, o jo viduryje pastatome tris kėdes. Dvejose iš jų sėdėsime mes, o trečioje - vis dar neįsivaizduojame, ko tikėtis. Trečia kėdė skirta nebijančiai atsidurti rato viduje ir įsiterpti į mūsų pokalbį. Aš spėliojau, kad per pirmą performansą greičiausiai niekas į ją neatsisės. Ieva buvo pateikusi versiją, kad moterys gali susimušti dėl tos kėdės. Iš tiesų, ką mes galim žinoti?</span><br />
<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">Mums skirtas pusantros valandos sudalinome gabalais po penkiolika minučių. Kas tiek laiko suskamba varpelis ir kalbėjusioji atsiduoda klausymui, o klausiusioji - prakalba. "Pamiršom išmesti monetą!" - prisimena Ieva gal penkios minutės iki performanso pradžios, kai jau, atrodo, esame viską susiruošę. O piniginės konfiskuotos. Greitai randame kitą būdą ištraukti burtus - Ieva kalbės pirma.</span><br />
<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">Klausytis nepertraukiant - sunkiau, nei galvojau. Penkiolika minučių! Kartais taip norisi įsiterpti bent su "aha". Bet mes sutarėm - jei ką ir sakysiu, tai tik kartosiu pačios Ievos žodžius. Kelis kartus pasinaudoju šia privilegija išleisti garsą, bet man toks būdas nėra labai natūralus, tad metu šį žaidimą. Klausausi tyloje. Ieva pasakoja žiūrėdama žemyn, kažkur į savo kojas. Aš klausausi irgi susitelkusi į save, kartais žvilgčiodama į ją. Savo "aš" istoriją pradėjo nuo vaikystės prisiminimų, kurių man nėra pasakojusi. Įtariu, nelabai kam yra pasakojusi. Vienu metu nutariu apsidairyti ir pamatau, kad ne vienai išoriniame rate sėdinčiai jau rieda ašaros. Girdžiu, kaip moterys pradeda atliepti į Ievos žodžius, šnibždėdamos "viskas gerai" ir panašius padrąsinimus. Pagalvoju, kad vargu ar galėjome rasti empatiškesnę ir saugesnę erdvę savo performansui.</span><br />
<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">Atėjus mano eilei kalbėti, trečiojoje kėdėje jau sėdi moteris. Ji ne tik dėmesingai manęs klausosi, bet ir uždavinėja klausimus. Išorinis ratas irgi nebetyli. Atrodo, mūsų nuoširdžių prisistatymų užteko pokalbiui atrakinti. Išties nelengva kalbėti tema "aš" atsietai nuo savo profesijos, amžiaus, šeimyninio statuso. "Aš", kalbanti apie savo gimimą, vaikystę, būsenas, išgyvenimus, iš karto pasidaro nuoga, o moterys tai jaučia.</span><br />
<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">Netrukus pabyra istorijos. Abi su Ieva įdėmiai klausomės, nors sugalvota performanso struktūra jau aiškiai pažiro. Tiesiog tuo momentu kažkodėl atrodo, kad išklausyti yra daug svarbiau, nei išlaikyti renginio koncepciją. Pagalvoju, kad performanso idėja galėjo būti žymiai paprastesnė. Galėjome ateiti tiesiog klausytis. Nekyla abejonių, kad jei būtume pusantros valandos paskyrę klausymuisi, renginys būtų buvęs labai populiarus. Įsijautusi romė kalba mums apie šeimą ir gyvenimo prasmę. Girdžiu, kaip Ieva pradeda nervingai trepsėti koja.</span><br />
<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">Labiausiai moterims neduodantis ramybės klausimas - kodėl čia? Kodėl kalėjime? Ko jūs čia ieškote, kaip kilo tokia mintis? Ievai, matau, bekalbant aiškėja jos asmeninė misija. O aš, nors buvau idėjos iniciatorė, nežinau ką atsakyti. Gal todėl, kad kalėjime žmonės turi laiko? Gal kad savo kailiu įsitikinčiau, jog pasaulio negalima dažyti juodai ir baltai? O gal išmokti tolerancijos ir empatijos? Tikiuosi, kad viskam besibaigiant, galėsiu įvardinti tiksliau. </span><br />
<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">Kai vakare grįžę į Vilnių susėdame pavakarieniauti, man vienu metu drioksteli mintis - juk šiandien nieko neįvyko! Nieko ypatingo, nieko keistesnio, baisesnio, liūdnesnio, nei kad įvyksta kasdien. Tiesiog tas pats tekantis gyvenimas. Kažkam - šiapus, kažkam - anapus vieno pastato sienų. Tas mūsų nerimas, kabėjęs ore pirmą pusę dienos, staiga pasirodo labai juokingas. Baubas, matyt, visada tokio dydžio, kokį pats susikuri. Tai gal galima laikyti, kad jau šį tą ir išmokau?</span>Guoda Ievahttp://www.blogger.com/profile/09356295769245740364noreply@blogger.comtag:blogger.com,1999:blog-6160490510273353936.post-18372736732143830042017-02-24T12:52:00.000-08:002017-04-24T01:46:58.301-07:00Ieva<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">Atsimerkiu. Žiūriu į savo batus. Burtas lėmė - mano pradžia. Ieškau atramos viduje temai AŠ. Kal bė ti sunkiau nei maniau. Nepatogumas ir susikaustymas, net akių pakelti negaliu. Pradedu nuo savo vardo, kas mane apibūdina judu žodžiais link savęs dabar sėdinčios čia. Kai dabar rašau net gerai nepamenu apie ką buvo pirmos mano 15 min. Išlindo istorijos iš vaikystės. Tokios, kurias nei pasakot, nei klausyti lengva. Išlindo tėtis. Mano tėtis. Kuris irgi yra kalėjęs ir ne vieną kartą. Ratas reaguoja. Kažkas iš moterų atreaguoja į mano žodžius, kažkas, girdžiu, išeina. Ir garsiai sakau: girdžiu išeinat. Kalbu apie kalėjimą savo viduje, kuris vadinasi „patikti ir būti matomai“. Erdvė, iš kurios transliuoju tarsi neturi laiko. Žodžiai ateina patys. Kilsteliu akis – Guoda atitaria žodį. Ji mano veidrodis. Pasidaro lengviau. Ji čia yra. Traukiu laukan viską kas kyla. Ir apie buvimą čia su moterimis, ir apie nepatogumą, ir apie save. Kol nuskamba gongas ir su palengvėjimu keičiamės vietomis. Matau užmerktas Guodos akis. Ir stebiu jos kalbėjimo pradžią. Įkvėpiu ir iškvepiu giliau negu įprastai. Neįprastos moterys, neįprastas ratas, bet viduje ramu ir tikra. Moterys aktyvėja, vis daugiau įsitraukia. Viena iš jų nusprendžia atsisėsti į rato vidurį drauge su mumis. Dalinasi skaudžia savo istorija. Kitos moterys atitaria, pokalbio iniciatyva pas jas. Tada sėda romų kilmės moteris. Aktyviai pasakoja, nepaprastai įdomu jos klausytis ir drauge suprantu mūsų sukurta performanso struktūra griūva. Moterims norisi pasakoti. Teka žodžiai kaip iš čiaupo. Jaučiu nerimą. O kas jeigu išsipildys Guodos baimė, kad tapsime psichoterapijos grupele, kad bus nepakankamai meno tame ką darome. Mano kojos pradeda stuksenti ritmą. Aiškiai girdimą ritmą. Girdžiu jį pati, gali skambėti kaip nervas ir gerai, tegul skamba. Moterys pasakoja pasakoja, viena per kitą pasakoja. Lekia žodžių traukiniai. Lekia. O tylinčios tyli. Pauzė. Ir kalbėtojai kalba, ir tylėtojai tyli. Garsiai pasakau vienu metu. Nuščiūvam visos. O ką išgirstumėm jei tyla prakalbėtų, o kalbėjimas klausytų? Vėl garsiai tarsi jų tarsi savęs klausiu. Dėmesys persikelia į mus. Tai ko jūs čia atėjot? </span><br />
<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">Kodėl čia ir kodėl mes. Išgirstu iš Guodos: nes jūs turite laiko. Mes čia, nes jūs turite laiko kalbėtis ir klausytis. Aš čia. Dėl tėčio. Paaiškėja man pačiai. Jis dažnai būdavo kažkur ten. Kažkur gėdingoj vietoj uždarytas, t.y. įkalintas. O kas uždarius vyksta? Moterys vėl įsijungia į pokalbį ir suprantu, kad jos nuolat nuolat nuolat galvoja apie tuos, kurie liko laisvėje. Kasdien. Kas minutę. Ir akimirką man tampa aišku, tėtis galvodavo apie mane. Žiūriu dabar tarsi jo akimis iš čia į ten. Iš nelaisvės į laisvę. Per įkalintas moteris ir jų istorijas.</span><br />
<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">Nesulaikomai ir jau be rėmų teka pokalbis iš moterų, per mus ir vėl į ratą. Net tos, kurios pradžioje visa kūno kalba reiškė užsidarymą, atšyla. Išgirstam dar keletą istorijų, liudijam ašaras, stebim viena kitą su Guoda ir ieškom kaip būti. Tikrume. Su viskuo kas yra. Ir patogiai ir ne. Vienu metu stojamės apsikeisti vietomis ir jaučiu, kad noriu apsikabinti. Taip va, apkabinti Guodą. Artume, kuris yra. Ir tos akys. Sakančios taip viskam kas vyksta. Sakančios tau – aš čia. Ir rate sėdinčių akys. Lėtai susitinku su kiekviena. Išgirdus vardą ir susitikus akimis, na kiek dar gyvenime kartų aš matysiu tiek akių, kurios pasakoja garsiau, negu gali žodžiai pasakyti. Ir kažin ar žodžiai kalbėtų tai ką pasakoja akys.</span><br />
<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">Kiek iš jūsų čia kada nors gyvenime jautėtės nemylimos? Klausiu garsiai ir pati pakeliu ranką. O aš save myliu ir Dievą – tai ko dar reikia?! Drąsus ir paprastas atsakymas iš vienos moters. Ne veltui šios moters vardo reikšmė Meilė. Jai gyvenimas atrodo itin paprastas. Paaiškina greitai ir drauge taip išmintingai. Vaikams pas mus (suprask, jų tautoje) visas dėmesys ir įstatymų leidėjas pas mus Dievas. Ji norėjo čia ateiti, rodo į Guodą, nes ji viena gyvena, o vat ji, jau rodo į mane, gi vaikų krūvą turi, jais rūpintis reikia. Po kalėjimus savo noru nėra ko čia klajoti savęs išbandymo vardan (apie Guodos idėją pagyventi drauge su įkalintomis moterimis mėnesį laiko). </span><br />
<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">Nuskamba pabaigos gongas viduryje pasakojimo, net krūptelim visos. 1,5 val. baigta. Likusios 4 moterys rate, kitos išėjo į užsiėmimus dar prieš mums baigiant. Jausmas lyg dar nesinori eiti. Intymu ir grįžti į atšiaurią aplinką jos neskuba. Viena atsistoja, apsikabina Guodą, tada mane. Dėkojam ir baigiam. Savo pirmąjį, apipintą „kas bus jeigu bus“ istorijomis ir baimėmis (dabar jau aišku, kad nebūtomis) performansą.</span><br />
<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">Atrodo nieko ypatingo neįvyko šiandien. Visiškai nieko. Viduje toks skėsčiojimas rankomis juntamas. Jau sėdint vakare viena priešais kitą su Guoda bandom aprėpti naują patirtį. Pačiupinėti žodžiais. Jos gyvena, mes gyvenam. Susitikom, kalbėjomės, su įkalintomis moterimis, savam tikrume. Gal trumpiausias kelias į laisvę – kelias per nelaisvę. </span><br />
<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">Ką veikiate čia? Laukiam kol išeisim – visos taip. Tik viena – nieko nelaukiu. Džiaugiuosi šia diena. Ir tiek. Ji buvo ta, kuri mus apkabino pabaigoje. </span><br />
<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">Grįšim pas jas. Vasario mėnesį. Tema „Moteriškumas“.</span>Guoda Ievahttp://www.blogger.com/profile/09356295769245740364noreply@blogger.comtag:blogger.com,1999:blog-6160490510273353936.post-37440833149415809352017-02-24T12:43:00.003-08:002017-04-24T01:46:44.199-07:00Guoda<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">"Čia bus mūsų fotografas" - Ieva įmeta man žinute kažkokio simpatiško bičo FB profilį.</span><br />
<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">Pirma reakcija - "Wtf??? Juk sakei, kad fotkins draugė!"</span><br />
<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">Kažkaip iki šiol neprisileidau minties, kad prie šio projekto kažką galėtų veikti vyrai, tuo labiau, fotkint mudvi pusnuoges. Bet po truputį aprimstu ir pasiduodu aplinkybėms. Svarbu, kad atsirado kažkas, kas to imsis su entuziazmu - raminu save. Ir netgi pagalvoju, kad gal reikėtų plakato maketavimo neapsiimti pačiai.</span><br />
<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">Apie projektą stengiuosi nemąstyti ir kuo mažiau ruoštis. Žinau, kad jeigu pradėsiu galvoti, imsiu dar labiau jaudintis ir spėlioti, kas kaip bus. O kol kas nežinomųjų tiek daug, kad bandant juos visus sutalpinti į galvą, ši gali užsiliepsnojusi išlėkti į orą. Be to, performanso formatas gi toks - reikės būti "čia ir dabar", su tuo metu esančiom aplinkybėm ir ateinančiom emocijom, o jų surepetuoti neįmanoma. Kaip ir žodžių, kurie tuo metu išskris. Galima tik mokytis pusiausvyros, savistabos, ramybės, o visa kita - bus kaip bus.</span><br />
<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">Ir vis tik bujoja didžioji mano baimė - kad nerasiu ten to, ko ieškau. Nors, tiesą sakant, ko ieškau apibūdinti sunku. Žinau tik tiek, kad mane tempia į kalėjimą jau kokius pusantrų metų - taip stipriai, kad belieka tik eiti ir žiūrėti, kas bus. Turiu ten kažką rasti - nes tai erdvė, kurioje aš nieko nesuprantu. Pasaulis, operuojantis visai kitais principais. Nors turiu gilų tikėjimą, kad visi žmonės labai panašūs, žinau, kad susidūrus su kai kuriais atvejais, mane apima didelės dvejonės ir neviltis - rodos, kai kurių luobas toks tvirtas, kad neįmanoma prasimušti iki tos visiems bendros esybės. O gal? Nerasti ko ieškojusi galiu, jei neprasimušiu pro tą luobą. Jei idėja niekam nepasirodys įdomi. Jeigu niekas nesusirinks su mumis pabūti. Jeigu neįvyks joks tarpusavio kontaktas.</span><br />
<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">Susitinkame su Ieva kavinėje. Neištvėrusi lieju jai savo baimes ir prielaidas. O kas, jeigu jos neišdrįs atsisėsti į tą kėdę ir mes negausime jokio atgalinio ryšio? Gal verta pasidaryti kokią nors pašto dėžutę anoniminiams laiškams? Gal performansą pradėkime laiškų skaitymais? O gal čia labai nekonceptualu? Bet kas bus, jei mums nepavyks užmegzti RYŠIO? Nejau viską nutrauksime?</span><br />
<span style="font-family: inherit;"><span style="background-color: white; color: #1d2129; font-size: 14px;">Įeina fotografas. </span><a class="profileLink" data-hovercard-prefer-more-content-show="1" data-hovercard="/ajax/hovercard/user.php?id=1398001554" href="https://www.facebook.com/rytis.kubilius" style="background-color: white; color: #365899; cursor: pointer; font-size: 14px;">Rytis</a><span style="background-color: white; color: #1d2129; font-size: 14px;">, panašu, net spirga iš entuziazmo, nors apie mūsų projektą kol kas žino tik tiek, kad "kažkas su kalėjimu". Net palinkęs virš staliuko, prašo papasakoti daugiau. Pradedu nuo Adomo ir Ievos: "Visų pirma, aš norėjau mėnesiui užsidaryti į kalėjimą."</span></span><br />
<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">"Stipriai!" - dar labiau į priekį palinksta Rytis. Pirmoji fotografo reakcija daug žadanti. Galiu ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti žmones, kurie, tai išgirdę, neišsigando, o nuoširdžiai susidomėjo.</span><br />
<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">To padrąsinta, tęsiu istoriją.</span><br />
<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">Žodžiu, man buvo išaiškinta, kad užsidaryti ten neįmanoma. Kad kalėjimas tam ir yra kalėjimas, kad jame negalima būti bet kam, kas užsimano. Iš darbuotojos sutrikimo buvo akivaizdu, kad jos ilgoje darbo istorijoje tikrai nebuvo tokio atvejo, kad kažkas prašytųsi į kalėjimą uždaromas savo noru. Didelė, sudėtinga ir inertiška institucija tokiems akibrokštams nepasiruošusi. Kiekvienas, norintis įeiti tarp nuteistųjų, turi būti nuolat lydimas apsaugininko, o apie buvimą ten nuolat ir dar nakvynę tomis pačiomis sąlygomis su nuteistosiomis nėra nei ką kalbėti. Net tuo atveju, jei siūlyčiaus apsimokėt už lovą ir maistą, tam tiesiog nėra jokių legalių įgyvendinimo mechanizmų. Apart vieno, aišku, kuris, deja, man nepriimtinas.</span><br />
<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">Buvome sumąstę, kad aš ten užsidarysiu ir siųsiu Ievai laiškus, o Ieva rašys man atgal. Ir iš tų laiškų turėtų matytis, kad grotuotame kalėjime galima jausti laisvę vidumi, o esant laisvu, dažnai galima pasijusti supančiotam. Na, ir dar daug visokių tiesų ko gero būtų išrašyta.</span><br />
<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">Po primygtinų rekomendacijų iš naujo pergalvoti idėją į mažiau drastišką, aš visiškai praradau viltį. Atrodė, jei ne tai, tai nieko nenoriu daryt. Juk nežinau, ką dar galėčiau ten veikti, kaip tik būti. Mano veikla ir išsilavinimas visiškai nesusijęs nei su socialiniu darbu, nei su psichologija, tad neturiu nei sugebėjimų, nei potraukio vesti kokius nors nuteistųjų "būrelius". Aš tik norėjau jas pajusti.</span><br />
<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">Pakeliui iš Panevėžio, kai jau man atrodė, kad viskas baigta, dėkojau Ievai, kad ji šalia ir sakiau, kad man visos patirtys įdomios tol, kol galiu su ja pasišnekėti apie tai, kas nutinka. Tada Ievai šovė spontaniška mintis - sako, jei tau patinka kalbėtis su manimi, o man patinka kalbėtis su tavimi, tai gal tiesiog kalbėkimės... kalėjime?</span><br />
<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">Mintis, man pradžioje pasirodžiusi visiškai absurdiška, greitai išbujojo taip, kad ties Vilniumi jau turėjome naujo projekto apmatus. Pavadinome jį performansu - nes toks oficialus pateisinimas pasirodė įtikinamas tam, ką sugalvojome. Performanso neapriboja beveik niekas. Jis susideda iš laiko, erdvės, menininko kūno ir auditorijos. </span><br />
<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">Kol išdėstėme sugalvoto performanso detales Ryčiui, tapo aišku, kad jis ne tik kad su entuziazmu prisidės kuriant plakatą, bet ir bus labai svarbus vyksmo sraigtas. Tiesą sakant, pirmąsyk kažkas taip smarkiai mumis patikėjo ir suteikė tek drąsos judėti pirmyn. Tik kad bus viskas gerai - nepasakė. Priešingai, išvardino daug nemalonių krypčių, kuriomis gali viskas pasisukti. Bet, sako, neabejoju, kad jums pavyks.</span><br />
<span style="font-family: inherit;"><span style="background-color: white; color: #1d2129; font-size: 14px;"></span><br /></span>
<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">Po susitikimo pasukusi namo, pirmąsyk jaučiau tiek ramybės ir užtikrintumo šiame procese. Dėkojau aplinkybėms, kad į mūsų nenuspėjamą projektą įsiliejo šiek tiek vyriškos energijos. Be to, pirmą kartą pajutau, kad paleista idėja jau rieda tarsi gniūžtė nuo kalno - nuo šiol galiu persijungti į stebėtojo vaidmenį. Tebūsiu tik maža šio savarankiškai skriejančio objekto dalimi.</span><br />
<span style="font-family: inherit;"><span style="background-color: white; color: #1d2129; font-size: 14px;"><br /></span>
___</span><br />
<span style="font-family: inherit;"><br /></span>
<span style="font-family: inherit;"><span style="background-color: white; color: #1d2129; font-size: 14px;">Tiesą sakant, viskas prasidėjo dar iš vakaro. Susinervavusi ir įsitempusi darbavausi, kol galiausiai labai užpykau ant savęs, kad prieš TOKIĄ dieną užsiiminėju kažkokiom nesąmonėm ir visai emociškai nesiruošiu. Vėlai vakare garsiai pasileidau muziką ir švaisčiaus - pradžioj su dulkių siurbliu, paskui - mankštindamasi, paskui - šokdama, kol visai pavargau. Tada atsiguliau, ketindama ilsėtis, bet no</span><span class="text_exposed_show" style="background-color: white; color: #1d2129; display: inline; font-size: 14px;">rom nenorom vis tiek mintyse dėliojosi kitos dienos planas. Reikės apsikirpti. Nepamiršti pasiimti dokumentų. Sugalvot, kuo apsirengti. Tarpusavyje susitarti dėl kai kurių eigos detalių. Svarbiausia - gerai jaustis.<br />Susikaupimas šįryt buvo kaip prieš kokias vestuves. Suskambus žadintuvui, kurį laiką gulėjau lovoje nejudėdama. Atrodė svarbu giliai pakvėpuoti, paskui gerai išsirąžyti ir pasportuot. Tada tiesiai ant pižamos užsidėjusi pūkinę striukę nulėkiau į kepyklėlę šviežių kruasanų. O kai pasirodė <a data-hovercard-prefer-more-content-show="1" data-hovercard="/ajax/hovercard/user.php?id=648317749&extragetparams=%7B%22directed_target_id%22%3A0%7D" href="https://www.facebook.com/ieva.slajutesliziene" style="color: #365899; cursor: pointer; text-decoration: none;">Ieva</a>, įbrukau jai į ranką plaukų kirpimo mašinėlę. Rengdamasi žiūrėjau į veidrodį ilgai nei paprastai. Pusryčiavome lėtai ir susitelkę, bandydamos vizualizuoti, kaip viskas bus, ir tuo pačiu suprasdamos, kad neturime galios viską sudėlioti, nes keliaujame į absoliučiai nepažintą teritoriją.</span></span>Guoda Ievahttp://www.blogger.com/profile/09356295769245740364noreply@blogger.comtag:blogger.com,1999:blog-6160490510273353936.post-998640717813555832017-02-24T12:42:00.002-08:002017-04-24T01:46:28.531-07:00Ieva<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">Aš, žinok, bijau – pasilenkusi ištariu. Gruodžio 27 d. Su Guoda sėdim dviese prie stalo, viena priešais kitą, laukiam kol atneš maistą. Ką tik po mūsų fotosesijos plakatui. Pauzė. Ji moka išbūti, moka išlaukti. Tas ramus taikus veidas.</span><br />
<span style="background-color: white; color: #1d2129; font-family: inherit; font-size: 14px;">Ko tu bijai? Klausimas. Atsisėdu ir sustingusiu žvilgsniu ieškau atsakymo viduje. Knisuosi. Guo išeina, už poros minučių pareina. Prisėda, vėl kantriai laukia. </span><br />
<span style="font-family: inherit;"><span style="background-color: white; color: #1d2129; font-size: 14px;">Kaip ten viskas bus, kokios jų reakcijos, kaip priims, o jei keiks, o ignoruos jei </span><span class="text_exposed_show" style="background-color: white; color: #1d2129; display: inline; font-size: 14px;">– tokios mintys pradžioj lenda. Nors nea, pabuvus ilgiau su baimės jausmu suprantu, savęs bijau, savo reakcijos į jas, į mudvi, to ką galiu pasakyti, kad galiu netinkamai sureaguoti? Juk nepažįstu jų, tos aplinkos.<br />Aš, žinok, pajutau baimę – ištaria Guoda. Sausio 24 d. Mes pakeliui į Panevėžį. Moterų pataisos namus. Performansas „Aš esu Tu“ prasidės už valandos.<br /> Šiandien nuo ankstyvo ryto dviese. Taip susitarėme. Kad viskas ramiai, be skubos. Visa diena. Vienas ilgas Aš esu Tu. Atvažiuoju, kokia tu kvapni ir graži – man sako. Apkirpsi mane? Aha. Sėda. Imu į rankas mašinėlę ir pirmą kartą gyvenime kerpu, nedrąsu pradžioje, bet tik pradžioje. Po truputį judesiai tvirtėja, kol sėdinčiai paglostau galvą. Baigta. Sėdam gerti kavos su kroasantais. Abi su suknelėmis, lyg kokiam ritualui ruoštumėmės. Kalbam. Apie šį bei tą ir performanso gabaliukus. Kaip dar norisi daryti, kas dar neaišku, kas dar nesutarta. Tartum bandytume suteikti formą tam kas pirminės formos negali turėti.<br />Ilgas kelias link Panevėžio ir vėl mūsų pokalbio sūpuoklės supasi. Čia ji čia aš čia ji čia aš. Važiuojam kalbėtis, tik į įkalinimo įstaigą. Bandom suprasti kaip bus. Trys kėdės, mes dvi ir kalinčios moterys, kurių dar nebuvom sutikę, kurios bus ir žiūrovės, ir dalyvės. Nežinom kiek jų.<br />Paduodam savo ID. Telefonai, piniginės, vaistai, kvepalai lieka užrakinti. Žengiam tolyn lydimos labai malonios darbuotojos. Man kažkuriuo metu norisi įsikibti Guodai į ranką. Atsisuku pasitikrinti ar abi jaučiamės panašiai. Įžengus į erdvę, kurioje vyks mūsų pokalbis, nustembu – darželio pojūtis, valstybinio vaikų darželio pojūtis, darbeliai ant sienų, aktų salė. Dėliojam kėdes, šiek tiek vidinis jaudulys virpina. Bet kol kas viskas geriau negu tikėjomės. Sėdam į ratą ir laukiam moterų. Jos renkasi nedrąsiai, pajuokaudamos, ieškom kontakto. Ir būnam su nežinomybe, kurią jos atsineša. Nežino jos, nežinome ir mes. Juk ne spektaklio vaidinti atvažiavome. Vyks viskas iš impulso ir rasis iš vidaus. Sėdam dviese į rato vidurį. Ir nutylam. Gongas. Šio susitikimo tema „Aš“.</span></span>Guoda Ievahttp://www.blogger.com/profile/09356295769245740364noreply@blogger.com