Ieva

Ką aš čia darau? – atsitokėju ir net lošteliu atgal, kai pietaujant pradedu kabinti bulves iš Guodos lėkštės. Tiesiog. Be ceremonijų, intensyviai kažką pasakodama, pradėjau kabinti bulves jau nebe iš savo, bet iš jos lėkštės. Abi prunkštelėjom. Nebe pirmas kartas kai pastebim, kad performansas Aš esu Tu smelkiasi į mūsų kasdienį gyvenimą. Ribos trinasi ir pradžioje viena kitai atrodžiusios tokios skirtingos, netyčiomis tampame viena kita. Jau nekalbant, kad stebėtojai ir skaitytojai mus gan dažnai pamato itin panašias.

Aš. Aš. Tu. Tu. Aš esu. Esu. Esu? Tu.

Šis kartas kitoks. Iš vakaro dirbame Mažvydo bibliotekoje prie Žalčiasalio pasakų festivalio. Ir veiksmas, pokalbiai, mintys vyksta tokiu sinchronu tarpusavyje, kad jaučiamės kaip profesionalios plaukikės minčių vandenyne. Viens-du, aš-tu, esi-esu. Ryt Panevėžys laukia. Moterys. Ir tema „Šeima". Būsim – akimis užfiksuojam susitarimą ryt tiktis kai tik atsilaisvinsim. O tave reikės nukirpti ? – žvilgteliu į Guodos galvą. Plaukai sako – taip, Guoda sako – pažiūrėsim. Žinoma. Ir pasukam į skirtingas puses. Rytojus tuoj ateina.

Jau namie – atpypsi signalas iš Guodos, kad ji laisva, namie manęs laukia. Važiuoju pas ją. Tik įžengus per duris matau – aha, jau apsikirpo. Važiuojam, nors dar anksti, bet važiuojam, reikalų reikaliukų pakeliui. Gerai.

Kelias į moterų pataisos namus tarsi dirvos purenimas. Kalbėjimosi dirva, su skaniomis tylos pauzėmis, be skubos. Nejučiomis iš kasdienių temų, pasidalinimų mintimis, pradedam kalbėti apie šeimos narius. Ir pačios stabtelim. Šiandien tema Šeima. Aha. Jau pradėjom šią temą. Ir prisiliesti prie jos nepaprasta. Iš karto šokteli emocijos, vertinimai, nuoskaudos arba neišspręsti dalykai.

Šeima - bepročių rinktinė. Nuskamba man kažkur girdėti žodžiai. Na bent jau vienas kitam jie dažnai taip atrodo. Ką aš čia veikiu su jais? Kodėl turiu gyventi ir suprasti? Ir tada meilė. Pastanga suprasti, sutarti, būti santykyje. Nors ir netobulam.

Kas čia bus? – klausia naujai atėjusi moteris. Tyliai, pasilenkusi prie manęs, jau sėdint kėdžių rate. Sakau, bus įdomu. Jūs turit galimybę pabūti psichoterapeutėmis arba kunigais. Pasirinkite vaidmenį, kuris jums artimesnis. Mes su Guoda išpažintį darysime. Rato viduryje. Ir bus galimybė, kas norės irgi kalbėti. Matau veide nustebimą ir sumišimą. O apie ką?- dar tikslinasi. Apie šeimą, - atsakau. Oj. Gilus atodūsis. Kokia tema. Be ašarų neapsieisite, - girdžiu šnabždant į ausį. Aš penkias dukras turiu, viena mirusi. Nea. Aš nekalbėsiu. Ne man. Ir jau stojasi eiti. Pabūkit – paprašau. Man atrodo, jūs būsite puiki klausytoja. Ir ji prisėda rate.

Susirinko gana gausiai. Apžvelgiam su Guoda ratą. Dalis naujų veidų, dalis jau matytų. Keletas pakartotinai atėjusių moterų nustebino, nes iš praeito užsiėmimo atrodė, kad ne – ne čia pataikė, lyg nesudominom. Ir nustebimas, ir džiaugsmas viduje kirba. Ir nerimas. Nes kūnai ir veidai transliuoja gan aiškų „nu, mažulės, ką čia parodysit?“. Jaučiu, kaip viduje įsijungia mygtukas: „nu, ką reikia pasirodyti, kad mes čia ne šiaip sau“. Išgirstu įsibėgėjančią plakti savo širdį. Konkurencijos bajeriai tegul lieka mokykloje – primenu viduje sau. Gilesnis kvėpavimas padeda nurimti ir sėdu į ratą. Kojos tvirtai ant žemės, abi kojos, sėdmenimis jaučiu kėdę, nugara atlošą, apžvelgiu veidus ir susitinku su Guodos žvilgsniu. Aš esu Tu. Pradedam. Taisyklės ir prašymas jų laikytis. Trys kėdės viduryje rato – skirtos kalbėtojams. Kėdės aplink ratu – klausytojams. Kalbėtojai kas 10 minučių keičiasi. Aš, Guoda, trečia kėdė, į kurią sėdasi kas nori. Išorinis tik klausytojų ratas, paprašome nesikalbėti ir nekomentuoti išoriniame rate. Tema šeima. Nuvilnija šnabždesys – tema gyva labai. Nepatogios tylos minutė ir gongas. Guoda kalba pirma.

Po truputį, atsargiai traukia savo išgyvenimus, susijusius su šeima. Stebiu jos susikaupusį veidą, klausau tylaus balso. Vienu metu jaučiu, kad net visu kūnu esu beveik įlindusi į ją. Po kokių 5 min. dvi naujai atėjusios moterys pakyla ir išeina. Guoda garsiai sako: nepaėjo. Nusišypso. Ir pasakoja toliau. Paprastai pradžioje reikia daugiausiai kantrybės, išbūti su ramybe kol tema pradės skleistis, rutuliotis, vyniotis, įgaus emocinių spalvų. Tad man po Guodos atsisėdus kalbėti, pirmas sakinys: mes su mama buvome dviese, maža šeima, tėčio nebūdavo, jis daug gėrė. Ir op. Graudulio pliūpsnis. Guoda savo pasakojimu atidarė jautrias santykių su tėvais temas ir man užėjus su savo pasakojimu, viskas pradėjo darytis nuoga, jautru. Atėjus trečios kėdės laikui, į ją atsisėda savanorė, dirbanti su įkalintomis moterimis jau beveik metai laiko, ją čia atvedė smalsumas ką mes veikiam. Pakvietėm dalyvauti rate. Ji kalba apie sudėtingą santykį su broliu vaikystėje. Apie tai dėl ko jie nesutardavo. Apie jausmą, kad yra mažiau mylima mamos, nors lyg visko buvo po lygiai ir mama tikrai labai stengėsi palaikyti lygybę. Bet buvo jausmas. Ir jo neapgausi. Aš sėdžiu klausausi net prasižiojusi, nes mano vaikai yra sesės ir broliai ir pati matau, kad tarp jų visko vyksta, kaip nuleidžia įtampas vienas ant kito, kaip pykstasi, ką sako. Ir ypatingai užstringa pasakymas, kad nesvarbu ką mama su tėčiu darė, buvo jausmas, kad yra kitaip. Jausmas, kad esi mylimas arba nesi mylimas. Ir jau sekančiam savo kalbėjime pradėjau nuo buvimo savo sukurtoje šeimoje jausmo. Buvimo mama, kuris kartais virsta bejėgiškumu. Kad lyg nori visko ko geriausio, nori apsaugoti, puoselėti, suteikti. Nori, kad vaikai sutartų. Ir iš kitos pusės supranti, kad tėvai juk tau to paties norėjo. Tikrai to paties. Ir vis tiek krūva, visa krūva priekaištų į jų pusę keliauja – ko nepadarė ar ko per daug darė.  Kodėl santykiai šeimoje tokie susisukę į neišspręstus raizgalus? Prie mano stalo senatvėje sėdės visi ir taškas. Aš taip liepsiu. Bus šventas reikalas. Pyksis ar nesipyks, bet visi susirinks. Bekalbėdama susivokiu, kad bijau to momento, kai vaikai bus suaugę, gali būti, kad nesikalbės tarpusavyje, na, nes per daug pavyzdžių apie brolius ir seses aplink, kai taip vyksta ir aš nežinosiu kaip juos sukviesti prie bendro stalo, kaip puoselėti tą jausmą, kad mes šeima. Kol maži – lengva, o kas bus kai prasidės santykiai? Bejėgiškumas apima.

O iš sėdinčių įkalintų moterų aplink, kas sėdasi trumpam į kėdę paaiškėja, kad šeima iš ten, iš nelaisvės pusės tampa vienintele atrama. Vieninteliai, apie kuriuos sukasi mintys ir jausmai. Kas kelia graudulį ir ašaras. Guoda garsiai suabejoja, o kur draugai? Kur tie, ką pagal jausmą galime vadinti šeima, kur pojūtis jog esi daug arčiau su žmogumi, negu su šeimos nariais?

Ir paskutinė istorija iš įkalintų moterų, mane vėl bloškia į sunkių patirčių lauką. Sunkiasvorių kategoriją. Puikus santykis su mama ir šeimoje prieš visus smurtaujantis tėvas. Ne vaikiškai, - kaip pasakotoja apibūdina. Aš nuščiūvu kaskart po tokių pasakojimų. Susipakuoju į tylos kamuoliuką, nes pasijaučiu maža ir nepatyrusi. Tiesiog.

Žinai, ką supratau, - taria man Guoda mašinoj pakeliui atgal į Vilnių. Kad mūsų mamos, mus priima visokias, kokios mes bebūtume, keistos, susisukę, nepatenkintos ir pan. O mes jų – ne. Kol kas joms priekaištų daug turim. Hmmm... matuojuos mintį. Mes joms padėkot galėtume, o priimt visokius reikėtų savo vaikus ir susitaikyti su tuo, kad jiems būsime netobulos. Tokią savitą filosofiją išvedu iš Guodos minties.

O tu, pastebėjau, atsiliepi vadinama menininke? – vėl po kurio laiko su šypsena klausia Guoda manęs. Aha, kai šiandien sutikta savanorė mergina nedrąsiai tikslinosi: čia jūs? tos menininkės? Aš iš kart supratau, kad ji apie mus ir performansą ir sureagavau: taip, aha, jo. Bet tai kaip malonu būti menininke – pasimatuoju ir jausmą viduje. Su tavim aš tampu menininke, - tariu Guodai. Abi kikenam. Ir pokalbis nuteka apie profesinius pasirinkimus.. Ketvirtas susitikimas baigėsi. Laukia penktasis. Apie LAISVĘ.