Guoda

Kaip visada, kalėjimo diena - nieko neveikimo diena. Ryte atmerkiu akis su šia mintimi ir vangiai rituosi iš lovos. Praeitą kartą labai skubėjome ir įšokome į savo renginį be jokių įžangų. Blogai dėl to jaučiaus, tad nutariau šį kartą nebekartoti tos klaidos. Jei nesiruošiame tekstų, tai bent jau reikėtų tylaus susikaupimo ritualo prieš susitikimą. Ypač dabar, kai esu tokia įsitempusi. Ieva, žinau, turi kažkokį susitikimą ir šįsyk atvažiuos vėliau. Tad einu pasivaikščioti į mišką.

Diena apniukusi, lauke lyja. Turbūt būčiau niekur nėjusi, jei nebūčiau taip pasiryžusi iš vakaro. Užsimetu neperšlampamą striukę su kapišonu. Ir vis tik, išėjusi laukan, persigalvoju ir nusitraukiu tą kapišoną nuo galvos, leisdama lietui prausti savo pusplikę galvą. Dabar geriau jį jaučiu.

Netrukus nulipu nuo asfalto ant minkšto miško pakloto. Paukščiai čirškia kaip išprotėję, srauniai teka upė, išilgai jos klegėdamos pralekia antys. Pakelėj pabirusios žibuoklės dar neatsimerkę naujai dienai. Nors, atrodo, čia buvau visai neseniai, bet vaizdas jau pasikeitė - mane supa žalių pumpurų rūkas. Viena šaka, matau, prasprogusi stipriau nei kitos ir užsiauginusi net poros centimetrų ilgio lapelius. Spoksau į juos, kol nesusilaikau vieno nepačiupinėjusi - tarsi spausčiau ranką. Labas, sakau, šio pavasario kūdiki. Labas. Prisimenu Ievą sakant: "Gyvybė reiškiasi. Net jei tu nieko nedarai, ji reiškiasi." Turbūt ji apie tai ir kalbėjo.

Dar po gero pusvalandžio pasiganymo tarp pumpurų, mano įtampa gerokai prasisklaido. Lietus prausia mišką, plauna mane. Jaučiu stiprų norą atsigulti ant žemės. Atrodo, galėčiau būti begalybę laiko susisukusi kokioj dauboj, misdama iš jos tekančia gyvybe tarsi kūdikis per bambagyslę. Bet šįsyk nugali sveikas protas ir nutariu nesiterlioti drabužių. Be to, ir Ieva atvažiuos netrukus.

Ir vis tik, pamanau, neištverčiau, jei man neleistų prie jos prisiliest. Glaustis prie medžių, čiupinėti lapų, bent jau kojomis jausti minkštą ir maitinantį mamos žemės kūną. Ar kas nors gali turėti teisę žmogų nuo to atskirti? Atriboti nuo tokio prigimtinio poreikio?

Tada mintimis grįžtu į aklinai užasfaltuotą mažytį kalėjimo kiemą.

___

Vyrai. Vaikštinėdama vis bandau sukti savo mintis link mūsų šiandieninės temos, nes šįsyk greičiausiai pradėti pokalbį teks man. Ir nieko. Galvoj taip tuščia tuščia, tarsi nei vieno vyro gyvenime nebūčiau sutikusi. Net neįsivaizduoju, nuo ko pradėt. Turbūt pernelyg seniai ignoruoju su jais susijusius jausmus ir prisiminimus, nes dabar net ir labai stengdamasi jų nebeprisišaukiu. Galiausiai numoju ranka į šį užsiėmimą. Juk su Ieva tarėmės nieko nesiruošti iš anksto. Bus kaip bus.

___

Ieva kitokia nei aš. Dabar - ypatingai. Po dviejų savaičių kelionės po Indiją, per ją gyvybė reiškiasi labai stipriai. O aš, priešingai, įsijungusi darbinį įtampos, kontrolės, atsakomybės mygtuką, kuris laiko surakinęs mano kūną, nuolat kaitina smegenų kompiuterį ir neleidžia pratekėti niekam, ko nesu numačiusi dienotvarkėje. Turbūt dėl to ir buvo reikalingas tas lietus ant galvos ryte. Tuo tarpu Ieva pati kaip vanduo. Laisvas ir ramus, tekantis, kaip jam patinka, ir prausiantis aplinkinius savo juoku.

Įėjimas į kalėjimo patalpas šįkart kažkoks dramatiškas. Nors nei vėluojam, nei kas nors ypatingo vyksta. Tiesiog viskas atrodo labai tamsu, mums einant per teritoriją tarpduriuose sutikti veidai kažkokie pikti, nelaimingi. Tarsi kas prieš akis suktų sunkaus filmo treilerį. Ir nuo pirmos minutės jaučiu, kaip pradeda sekti mano ryte įsikrautos energijos rezervas.

Vėl nauji veidai. Tik vienintelė moteris ateina pas mus trečią kartą iš eilės. Šypsomės viena kitai ir jaukiai pasisveikiname. O kitoms vėl iš naujo dėstome mūsų "žaidimo" taisykles (kažkaip aišku, kad žodžio "performansas" šitoj aplinkoj vartoti nesigauna). Šįsyk nereikia taip labai kautis dėl eterio, tylos taisyklės atrodo suprantamos, tad, ilgai nelaukusi, pradedu savo dešimties minučių monologą.

Vartydama rankose iš Indijos parvežtą širdies formos akmenuką, traukiu į paviršių savo minčių chaosą, vidinius pokalbius, baimes, prisiminimus. Šįsyk kalbu beveik nenutildama, bet nežinau, ar daug pasakau. Labiau gal nuvalau paviršių, bet iki gelmės toloka. O Ieva šiandien kažkokia tikresnė. Jos pauzės ilgesnės ir žodžiai svaresni. Jausmai gyvesni. Įdomu klausytis, bet manyje kyla įtampa, belaukiant trečiosios kėdės eilės. Jaučiu, kad moterys į "žaidimą" dar neįsitraukia. Nuskambėjus gongui, prasideda tyla, ir kaip visada, šurmulys išoriniame rate. Moterys baksnoja viena kitą, kikena, bet nei viena nedrįsta pasijudinti. Tik girdimi komentarai vis garsesni. Ir mane tas šurmulys kažkaip liečia. Kaltinu save, kad užmezgėme dar per mažai kontakto. Matau, kad jos nedrįsta ir greičiausiai neišdrįs mums atsiverti. Nors tylos pauzė dar visai trumpa, įšoku į kalbėtojo kėdę ir skeliu kažkokį chaotišką padrąsinimą. Matau sumišimą Ievos veide dėl tokio savo poelgio. Gėda - neiškentėjau tylos, apie kurią mes abi čia taip pamokslavom. Bet man kontaktas su moterimis šį kartą atrodo svarbesnis nei taisyklės. Šias moteris tyla akivaizdžiai verčia jaustis labai nepatogiai. Bijau, kad ims ir išeis.

Netrukus pati aktyviausia kikentoja vis dėl to pasiryžta atsisėsti į kėdę. Sako, dabar jau nebežinau, ką kalbėt, širdis kulnuose, kaip per teismą. Iš už nugaros komentuoti mūsų monologus buvo kur kas lengviau. Su Ieva bandome ją drąsinti savo tyliomis šypsenomis. Nuo pat pirmos minutės to laiko kalbėjimui jai atrodo per daug. Iš paskutiniųjų bando pildyti tylą bendriniais pamąstymais, vis įterpdama "greičiau tas gongas". Ir dar juokas, kikenimas, lygioj vietoj - spėju, užstojantis kažką labai labai didelio ir sunkaus. "Nežinau ką pasakot" - sako vienu metu. "Ta papasakok, kaip čia jautiesi." - dar kartą laužau tylos taisyklę. "Labai puikiai! Linksmai gyvenu, kartais net pamirštu, kad esu uždaryta." - vėl kvatojimu gelbėjasi mūsų pašnekovė.

Prasukus dar vieną mano - Ievos ratą, į kėdę vėl prikalbiname sėsti tą pačią kikentoją. Šį kartą lyg ir kiek labiau susikaupusi, lyg ir truputį giliau kabina. Man kyla mintis - kiek laiko reikia vien įėjimui į jautresnę būseną? Ta pusantros valandos, kurią turime, pasirodo toks trumpas laiko tarpas. Jam besibaigiant, viskas tik prasideda. Kaip galėtų viskas vykti, jei turėtume visą dieną?

Esu čia pusantrų metų, sako mergina. Tiek laiko neturėjau vyro. Anksčiau prisiminimai iš bendravimo su vyrais buvo gyvi, dabar jau išblėso. Net nežinau, sako, kaip reikės prisiliesti prie tų vyrų, kai išeisiu. Klausausi jos ir galvoju apie savo vidinį kalėjimą. Niekuo neatsitvėrusi, bet nesiliečiu prie vyrų jau dvigubai ilgesnį laiką, nei ji. Ir jaučiuosi panašiai.

Šiandien aš kalbu apie gyvenimą be vyro, Ieva - apie gyvenimą su vyru. Aš esu tu. Tu esi aš. Ir tame, ir tame gyvenime, matosi ir juodo, ir balto. Ir baimių, ir lūkesčių, ir vilčių, kad viskas būtų kažkaip kitaip, kažkaip geriau, nei yra. "Noriu stipraus vyro", sakau. "O ar nori jaustis silpna?" - atėjus jos eilei, man užduoda klausimą Ieva. Pamiršau, kas yra jaustis silpna. Seniai neturėjau tokios prabangos. Nebeprisimenu. Kai pagalvoju apie tai, ateina atsakymas - norėčiau prisiminti tą būseną.

Po kokios valandos, kaip paprastai, moterų ratas jau pratuštėjęs. Likę tik tos, kurios susirinko ne tam, kad susitiktų tarpusavy, apsikeistų kažkokiais paketais ar paplepėtų. Pamatę, kad mūsų renginys tam visai netinkamas, kai kurios tiesiog atsistoja ir išeina. Galų gale lieka tos, kurios klausosi, ir to momento aš visada laukiu labiausiai. Vis tik šį kartą, sukant paskutinį ratą ir artėjant paskutinėms dešimčiai minučių, kurios bus skirtos pasisakyti kažkuriai iš jų, vėl imu nerimauti. Matau, kaip jos muistosi kėdėse, žvalgosi ir tariasi dėl išėjimo. Ta tyla, nukreipianti žvilgsnius vidun, pasirodo, gali būti nežmoniškai nepatogi. Iš rate sėdinčių jos niekas nelaukia. Bet vis tik moterys nusprendžia dar pabūti, ir nuskamba paskutinis į kėdę kviečiantis gongas. Vėl muistymasis, kikenimas, baksnojimasis. "Aš labai norėčiau šiandien dar ką nors išgirsti" - vėl sulaužau tylos taisyklę ir pastebiu Ievos piktoką dėbtelėjimą. Po dviejų savaičių meditacijų Indijoje tylos pauzes ji priima kiek kitaip nei aš. Nepaisant to, mano padrąsinimas suveikia, ir į kėdę atsisėda viena moteris. Ir prasideda tai, dėl ko, turbūt, čia ir atvažiavome.

Nieko nelaukdama, moteris atsiveria ir išpila mums savo gyvenimo istoriją. Pasakoja juokdamasi, tarsi įvykiai būtų nutikę ne iš tikrųjų arba ne jai, bet viskas akivaizdžiai tikra, o pasakojimas primena baisoko filmo scenarijų. Meilė, vaikai, vyro mirtis, nauji santykiai, žiaurus smurtas, neištikimybė, įkalinimas, santuoka, homoseksualūs santykiai ir taip toliau - pagaliau pasimato, kas slepiama po tuo garsiu juoku. Abi su Ieva sėdime išsižioję ir nepajuntame, kaip nuskamba pabaigos signalas.

Atsisveikiname apsikabindamos, padėkojame. Pakuojuosi daiktus, patalpoje tik mudvi su Ieva ir beišeinanti mūsų nuolatinė dalyvė. "Kodėl šįkart tu tokia tyli?" - klausiu moters, kuri anksčiau su mumis kalbėdavo. "Nes man šita tema nelabai... Noriu tik paklausyti." - sako. Bet tada Ieva įremia į ją savo gyvą žvilgsnį. "Per jautru?" - klausia. Moteris pradeda verkti. Ieva ją dar kartą apkabina.

Dar nei vienas susitikimas nepraėjo be ašarų. "Kartais ašaros tiesiog nori būti išverktos, ir nieko negali padaryti." - sako Ieva.

Turbūt jos - kaip ir ta gyvybė, kuri nuolat nesustabdomai reiškiasi. Visur. Netgi kalėjime.