Guoda

Savo vizitą į kalėjimą buvome atidėję savaitei, tad jau kurį laiką vaikštau su mintimis apie mūsų temą - laisvę. Jaučiuosi gerokai jai prisirpusi. Laisvė - toks dalykas, apie kurį šiaip jau dažnai susimąstau. Matuojuosi, laisva aš, ar ne; jei nelaisva, tai kas mane riboja. Kažkodėl man labai svarbu jaustis laisvai.

Šįryt atsibundu, ištraukiu save iš šilto kokono. Skauda sprandą - naktį miegojau be pagalvės, nusimetusi ant sofos miegmaišį. Atsisėdusi ant tos pačios sofos trinu akis, o kūną apėmęs kažkoks nuovargio drebulys. Tiesa, nedaug miegojau, - vakar iki vėlumos buvau mieste; ir dabar, vos nuvaikau sapnus, iškart puola mintys apie tai, kokie darbai liko nepadaryti, ką bandysiu suspėt nuveikti iki atvykstant Ievai.

Prieš visa ko imdamasi, atsiklaupiu prieš veidrodį ir pradedu skustis galvą. Mašinėlės garsas kažkaip dramatiškai ataidi nuo kietų pustuščio kambario paviršių. Mano daiktų čia jau nebelikę; viskas išvežta į vasaros rezidenciją. Susinervuoju pagalvojusi, kad neturiu nei arbatos, nei puodelio, į ką ją pasidaryti. Laisvė - vėl sukirba mano galvoje tema. Labas rytas, Guoda! Turėdama visišką laisvę organizuoti savo gyvenimą kaip nori, šiandien susikūrei jį  tokį, kad iš pat ryto jautiesi pikta ir pavargusi - pasisveikina su manimi mano Laisvė. Pykti galiu tik ant savęs.

Su Ieva senokai neturėjome progos paplepėt, tad kelionė į Panevėžį praeina besidalinant. Net nebesukam kalbos link mūsų būsimos temos. Visiškai nuplaukiame savo istorijose, ir tik tuomet, kai praeiname kalėjimo apsaugą, teritoriją ir patekusios į aktų salę pamatome tvarkingai mums paruoštą kėdžių apskritimą, nusileidžiu į "čia ir dabar" momentą. Pastebiu, kokios mes jau atsipalaidavę, lyginant su nerimastingu pirmuoju kartu. Pusantros valandos pokalbis su nuteistosiomis nebeatrodo kaip iššūkis, o tik natūrali mūsų būties dalis. Vis tik, šiandien jau penktas, priešpaskutinis, kartas, ir pagaliau net kalėjimą radome be GPS'o.

Pagal mūsų performanso taisykles paruoštos kėdės maloniai nustebina. Dar labiau nustebina, kai jose susėda pilnas ratas moterų, o norinčios prisijungti vis dar eina pro duris. Drauge su jomis einu į biblioteką ieškoti papildomų kėdžių. Jaučiu kylant graudulį. Gal šitas nutikimas rodo, kad vis tik esame čia reikalingos? Kaip norėtųsi tokio patvirtinimo! Tačiau netrukus suprantu, kame reikalas - mokykloje prasidėjo vasaros atostogos, fabrike - laisva diena. Šiandien moterys neturi kuo užsiimti, tad būriuojasi aplink mus. Matau, kad kai kurioms, atėjusioms pirmą kartą, jau šaudo saugikliai. Visų pirma, todėl, kad kažkodėl reikia sėdėti ant scenos. Antra, kad nelabai ašku, kas vyks. "Galite tik klausytis, bet galite ir kalbėti" - aiškiname su Ieva dviems pagyvenusioms seserims, tačiau jos tik purto galvas nustebusiais veidais. Kai kurios moterys sutrikę pabėga dar neprasidėjus renginiui. Galiausiai rate jų suskaičiuoju aštuonioliką. Kaip visad, garsiai pasakome, kad visos yra laisvos išeiti bet kuriuo metu. Ir kai Ieva pradeda savo pasakojimą, kuris nepanašus nei į spektaklį, nei į surepetuotą prakalbą, gal kokios keturios moterys atsistojusios išeina, paskui - dar pora, kitos šnabždasi, prunkščia ir stebi, kas bus toliau.

Ievai aiškiai aktuali vidinės laisvės tema. Ji kalba apie tai, ko sau neleidžia. Kaip ją įkalina noras visiems patikti, sukurti įspūdį, atitikti visuomenės normas. "Ar dainuoti gatvėje - tai laisvė, ar maištas?" - klausia, svarstydama, iš kur randasi postūmis kartais pasielgti kitaip, nei nuobodžioji visuomenės dalis.

Po savo rytinio patyrimo, aš irgi jaučiuosi įsikvėpusi tęsti vidinės laisvės temą. Pasakoju, kad jau pusantrų metų, kaip esu savo laiko šeimininkė ir nuo ryto iki vakaro galiu daryti tai, kas šauna į galvą. Iš vienos pusės, vis dar neatsidžiaugiu savo laisve. Man svarbu, kad galiu pasirinkti, kada gultis, kada keltis, kur leisti laiką, kada užsiimti namų tvarkymu, o kada - darbais. Iš kitos pusės, kartais pasiilgstu, kad kas nors man surikiuotų darbus ir laisvalaikį. Kad kas nors pasakytų "dabar bent valandą pailsėk" arba "šiandien jau nusipellnei išeiginės". Pasakoju, kaip, įsikalinusi savo įsitikinimuose, ką ir kada privalau padaryti, galiausiai neleidžiu sau išsimiegoti, pavalgyti ir atsipūsti.

Ir vis tik kalbėt nuteistosiomis apie laisvę - iššūkis. Nors šiandien jos atrodo linksmai nusiteikę ir pastebiu bent keletą porų akių, godžiai įsisiurbusių į mano monologą, vis tik nuolat klausinėju savęs - ar nekirba joms noras mus užčiaupti? Ką mes joms galime toia tema pasakyti? Greičiau jos pačios mums paaiškins, kaip skiriasi laisvės suvokimas tarp TEN ir ČIA. Nekantriai laukiu šito rakurso.

Bet kai ateina kėdės metas, niekas į ją nesėda. Nepatogi tyla išspiria pro duris dar vieną kitą nuobodžiaujančią būtybę. "Nagi, kas nors atsisėskite" - neiškenčia viena. "Pati ir sėsk!" - atitaria kitos. "Ne, aš negaliu!". Su Ieva bandom drąsinti nuteistąsias, tačiau netrukus pačios iš savęs pasijuokiame. Juk nuo pradžių sakėme, kad moterys yra laisvos kalbėti arba ne, tai ką mes čia bandom padaryt? Vis tik vidinis jausmas, kad laikas bus iššvaistytas tuščiai, jei jų neprakalbinsime, neduoda ramybės. Pastebiu mūsų abiejų pasistatytą narvelį pavadinimu "o turi būti taip".

Trumpam į kėdę klesteli viena moteris. Matau, sutrikusi, nežino nuo ko pradėti, tyli. Šiaip ne taip prakalbiname. " Aš čia jaučiuosi laisva. Nu ir kas, kad negaliu išeiti iš teritorijos. Iš principo galiu daryti ką noriu. Aišku, būčiau dar laisvesnė, jei nebūtų prižiūrėtojų. Visada buvau laisva, dariau ką norėjau. Net nepajutau, kaip mano laisvė pavirto nusikaltimu." Moteris netrukus pasitraukia, ir likusios minutės prabėga tyloje, tik išretėjusio moterų rato kojos, matau, nervingai supasi, užkeltos viena ant kitos.

"Jei tavo koja galėtų kalbėti, ji daug pasakytų" - atėjus jos eilei, išpyškina Ieva vienai iš dalyvių. Ir toliau tęsia kalbą apie savo vidinę (ne)laisvę, savo ribas ir dalykus, kuriems negali pasiryžti. Šį tą apie ją žinodama, sunkiai tapatinu pasakojimą su realybe. Juk tai Ieva išdrįso su savo vyru ir trimis mažais vaikais pusei metų iškeliauti į Pietryčių Aziją! Jos šeimos kelionę sekė tūkstančiai žmonių, apie ją rašė laikraščiai ir žurnalai - kas daugiau, jei ne laisvė, juos domino? Žinau, kad daugeliui Ieva tebėra įkvepiantis gaivališkos laisvės pavyzdys. Papasakoju apie tai nuteistosioms. Man keista, kad išorinis Ievos paveikslas taip nesutampa su jos pačios savęs suvokimu.

Susiprantu, kad tai būdinga ir man. Dažnai išgirstu ką nors sakant, kad pavydi man laisvės. Susidaro įspūdis, kad ji yra džugi, lengva ir pūkuota. O man norisi pasakyti, kad laisvė - sunki. Tiksliau, sunki atsakomybė, esanti joje.

Kalbu apie tai, kad, mano manymu, pasaulis jokiais laikais nebuvo toks laisvas, koks yra dabar. Kiekvienas žmogus atsako už save, ir, nebėra prasmės už savo nelaimes kaltinti nei dievų, nei vergvaldžių, nei spaudžiančio rėžimo. Beveik visi gali rinktis, kur ir kaip gyventi, ko mokytis, ką dirbti, kur keliauti. Prisimenu savo draugą sakant, kad jo mėgstamas užsiėmimas yra skraidyti virš gaublio su Google Earth ir svajoti apie galimybes. Sykį pastebėjęs, kad galima sausuma nukeliauti beveik iki Japonijos, jis be pinigų išsiruošė į kelionę autostopu ir namo grįžo jau pro kitą žemės rutulio pusę. Tokie nuotykiai man įrodo, kad visos ribos tėra vidinės.

Kartais svajoju apie visokius gyvenimo scenarijus ir gailiuosi, kad nespėsiu jų visų nugyventi. Turbūt iš to noro per trumpą laiką pačiupinėti kuo daugiau randasi margas mano nugyventų trisdešimties metų paveikslas. Pernelyg keistas, daug kam nesuprantamas.

Dar kartą ateina dešimties minučių tylos išbandymas. Daugiau kaip pusė kėdžių jau tuščios. Vėl niekas nenori kalbėti. Neatlaikę išbandymo, tuštėja ir likusios kėdės. Nepatogi, o kažkam - akivaizdžiai nuobodi tyla smarkiai įsisiūbuoja ir Ieva neberanda žodžių, kai ateina jos eilė. Kelios likusios moterys aiškinasi santykius ir sunku susikaupti naujam monologui.  Galiausiai išeina ir tos. Lieka tik dvi. Keistas jausmas. Daugybė tuščių kėdžių. Ieva ir toliau sunkiai renka žodžius savo pasakojimui, o manyje vis smarkiau kaupiasi juokas, kuris prasiveržia atėjus mano eilei pasisakyti.

"Uuuuu!" - šūkteliu linksmai, ir mojuodama rankomis apibėgu tuščių kėdžių ratą. "Ieva, ar tu matai, su kokia laisve mes susidūrėme? Jei šitas renginys vyktų anapus tvoros, kaip manai, kiek moterų būtų išdrįsę atsistoti ir pasakę "viso gero" išeiti pro duris? Ar tu jauti, kad mes kątik susidūrėme su didžiausios laisvės apraiška? Va ji!" - rodau į tuščias kėdes. Jos nebijo būti mums nepatogios. Jos yra laisvos! - ateina suvokimas. Prunkščiame abi. Jos mus moko.

Pabaigoje pakviečiame likusias dvi moteris prisitraukti kėdes ir pasidalinti savo istorijomis.

"Aš čia jaučiuosi laisva. Daug laisvesnė, nei laisvėje. Turėjau labai valdingą motiną, o vėliau vyras manęs niekur neišleisdavo. O čia galiu daryti ką noriu. Kada noriu galiu eiti pamiegoti, paskaityti knygą, parūkyt, jei tik cigarečių turiu." - kalba viena. Kita padėkoja mums už pasakojimus, bet dalintis nenori. "O gal turite kokią gyvenimo akimirką, kada jautėtės labai laisvos?" - kviečia pasidalinti Ieva. "Kai išėjau mokytis, pajutau laisvę nuo mamos. Smarki buvau.  Taip ir gavosi, kad nepajutau, kada peržengiau tos laisvės ribas ir atsidūriau čia."

"Matai, - sakau Ievai pakeliui namo, - susidūrėme su moterimis, kurioms nepažįstamas vidinio kalėjimo jausmas, apie kurį abi visą laiką kalbėjome." Man susidarė įspūdis, kad dauguma jų vidumi jaučiasi visai laisvos, ar bent jau gerokai laisvesnės už mus. Bet kaip įdomu - kai nenusibrėži ribų pats sau, jas tau natūraliai nubrėžia visuomenė. Panašu, kad tos ribos reikalingos.

"Tu kalbi apie atsakomybės ribas." - patikslina Ieva. Grįžinėjame susimąsčiusios. Man pasirodo, kad tos kalėjimo sienos - reikalingos. Supratau, kad jos - visuomenės uždėtas atsakomybės saugiklis, negalintis kėsintis į vidinę laisvę. Vidinė laisvė žydi ir už tvoros. Lygiai kaip ir alyvos niūriame kalėjimo kieme, abipus korpuso įėjimo. Žydi lyg niekur nieko.