Kelintą?
Apie
dvyliktą.
Būsiu
pas tave.
Sutarta.
Konstruktyviai.
Trumpai ir aiškiai šį kartą sutariam išjudėjimo laiką. Panevėžys laukia.
Tiksliau. Mes laukiam kelionės pas moteris į Panevėžį. Rimtai? Taip. Paaiškėja,
kad laukiam. Abi.
Buvome sutarusios
dar pareitą savaitę vykti, darbai pakeitė planus. Tad paskutinė gegužės diena,
kaip tik tinkamiausia mūsų penktam vizitui. Apie Laisvę.
Jaučiu, kad
pasiilgau, jaučiu, kad noriu ten. Aš pirmą kartą laukiu ir nekantrauju. Noriu
kalbėtis su Guoda apsupta tų įdomių, keistų moterų. Jų stebinčių akių ir
klausančių ausų. Noriu pasipasakoti. Kažkoks keistas būdas su jomis būti.
Aiškus potencialas
neaiškaus projekto. Randu tokį apibūdinimą savo užrašuose. Taip. Čia kažkada,
dar prieš viskam prasidedant užrašiau
apie „Aš esu Tu“.
Tarpuose tarp
susitikimų aš jomis negyvenu. Negyvenu tomis istorijomis, negyvenu tomis
temomis. Net keista, pradžioje atrodė, kad persismelksiu. O yra labai aiškus
baigtinis procesas. Išvažiuojam į Panevėžį, pakeliui kalbamės su Guoda, ten
vyksta performansas, tada grįžinėdamos iškalbam, kas kalbasi, grįžusios užrašom
tekstą. Baigta. Tarsi kvėpavimas. Kiekvienas susitikimas naujas lapas. Nauja
istorija. Nuo pradžių iki pabaigos.
O moterys beveik
nesikartoja. Tik keletas. Kiek netikėta.
Šį kartą pakeliui i
Panevėžį su Guoda įkrentam į pokalbį apie virsmus savo gyvenimuose. Aš šiuo
metu virsmo nežinomybėj plūduriuoju ir kaip šiaudo bandau griebtis seno
elgesio. Beriu kaip žirnius Guodai susikaupusias istorijas. Narstom po kaulelį
kas čia, kaip galėtų būti, ką galima būtų padaryti. Veiklus kalbėjimas, daug
veiksmažodžių, mažai pauzių. Dėliojam, tvarkom reikalus. Žodžiai rikiuojasi,
persirikiuoja. Lyg lentynose daiktai.
Kelias aiškus,
tiesus. Panevėžyje stabtelim degalinėje. Dar turim gerą pusvalandį ir kol
kramtau sumuštinį su kava, įkrentam į gyvenimo bendruomenėje temą. Abiem labai
rezonuoja. Ir tai jau ne reikaliukų tema. Tai buvimo tema. Žodžiai retėja.
Pauzėse apsigyvena jausmas. Ir mes tarsi atidarome jutiminę erdvę aplink mus.
Abi į ten lengvai pasineriam ir likus pusvalandžiui susigriebiam.
Laikas pas moteris.
Koks nustebimas
apima atvykus. Salėje kėdės paruoštos, viduryje trys ir aplink ratas kėdžių.
Mūsų laukia. Aiškus pojūtis. Pagauna džiugesys. Aktų salė didelė, bet veiksmas
visada vyksta ant scenos. Nėra žiūrovų. O ant scenos mūsų jau laukia. Viena organizatorė
ir dvi praeitų performansų dalyvės. Lipam ant scenos, sveikinamės. Į salę
pradeda gužėti moterys. Įvairiausios, nematytos. Vyksta neįprastas sujudimas.
Ir dar ateina, ir dar. Ir dar kėdžių reikia, dar kelios prisijungia. Įnešam
suolą, nes nebetelpam į ratą. Jau prisėdusių apie 20 moterų ir dar eina. Su
Guoda žvalgomės, gūžčiojam pečiais ir stebimės. Kas vyksta?
LAISVĖS tema. Ji
jau pasiruošusi būti išgirsta? Ar būti papasakota?
Iš kur jūsų tiek
daug? Klausiam. Mokslo metai pasirodo baigėsi. Aha, kontekstas aiškus. Taip
gausiai mūsų dar nebuvo. Pristatome mūsų „žaidimo“ taisykles. Ir dar
lukterėjusios, kol aktų salės durys užsidarys pradedam.
Iš savo kėdės
žvelgiu tiesiai Guodai į akis. Aplink mus spiečius moterų – bent jau jausmas
toks. Knibžda šnibžda. Taip arti! Įsižeminimo manyje beveik nulis. Nesusitarėm
kuri pradeda, - girdžiu Guodos žodžius. Aha. Aš galiu. Pasiimu pradžią sau. Užmetu
žvilgsnį į rate sėdinčias dvi daug vyresnio amžiaus moteris, vienodais
chalatais. Jūs sesės? – išgirstu, savo pačios klausiantį balsą. Taip. Subeda
žvilgsnius jos į mane. Ir vienos veidas ištiktas neįtikėtinos nuostabos. Kas če
būs?, - ji garsiai klausia visų. Nū ir keistai jūs čia vysos siedyt, - nusistebi.
Akivaizdu, mes jai su Guoda atrodom absoliučios kosmonautės. Mes kalbėsimės.
Apie laisvę. Ir dar kartą trumpai pakartoju performanso rėmus. Ir nutylam, nes
Guoda jau įjungė garso takelį, kuriame pradžią praneša gongas. Dong! Moteris su
nuostabos išraiška veide net pašoka nuo netikėto gongo garso. Nū kas ČIA? Ir
kažką burbuliuoja kėdėje. Tuo metu aš pradedu traukti žodžius, susikaupusi
ieškodama impulsų savyje laisvės temai. O impulsas yra daugybė moterų, kurių
nelaisvėje štai dabar jaučiuosi įstrigusi, tiksliau, įstrigusi nelaisvėje savo
noro. Noro patikti, noro, kad pasiliktų, kad išgirstų moterys. Ir tuo žodžius
sakau garsiai. Staiga ta pati, nuostabos ištikta moteris pašoka, jai
akivaizdžiai šaudo saugikliai nuo mano prisipažinimų ir mestelėjusi kažką „nū
vsio, nėko vysai nebesuprantū“ išeina iš rato. Kyla šnabždesių banga, bet
keliauju toliau. Su žodžiais. O jie kažkaip vangiai vyniojasi, tema paviršiuje
slankioja, kažkokiom apibendrintom frazėm, atrodo nieko asmeniško neina į temą
įdėti. Tad būnu su dabarties momentu, su nepatogumu kalbėti apie laisvę tarp
nelaisvėje esančių moterų, su pienburniškumo jausmu, kai nelaisvėje gyvenančių
patirtys aplink. Gongas. Taip sunku iškalbėti savo 10 min. dar nebuvo.
Keičiamės. Atsisėda Guoda. Ji keliauja per šiuo metu tiesiogiai išgyvenamos
savo laisvės temą. Laisvės veikti ką nori, kaip nori ir tuo pačiu vidinės
nelaisvės sau leisti ilsėtis. Norėčiau, kad kas nors ateitų ir pasakytų man
„Guoda, dabar tau pietų pertrauka, kad legaliai galėčiau papietauti, nes pati
save pamirštu“. Ta begalinė laisvė, tokiais žodžiais užsibaigia Guodos
kalbėjimas. Ir gongas atneša trečios kėdės laiką. Tuščia. Ten tuščia.
Šnabždesys, kuitimasis kėdėse, galvų linksėjimai : tu, tu, ne, ne, tu pati ir
eik. Viena kitą ragina sėdinčios rate. Mes žvilgsniai drąsiname, o paskui ir
garsiai paprašome: sėskite, nors trumpam. Bet šį kartą tuščia kėdė pati sau
byloja: apie laisvę kalbėti dar ne taip lengva. Galiausia atsisėda viena
prikalbinta moteris. Bando dalintis, panašu, kad kalbėti labai sunku. Mudvi su
Guoda pradedam jai užduoti klausimus. Bet pokalbis nesivysto. Išoriniam rate sėdinčių
sumažėja. Išeina viena, paskui kita. Gongas. Vėl mano laikas. Atsisėdu,
užsimerkiu. Lūpų čepsėjimas ausyse caksi, šnopavimas, tylus kuitimasis kėdėse.
Paralelinis čia susirinkusių moterų gyvenimas vyksta, pašnekesiai tarpusavyje.
Atsimerkiu, žvilgteliu Guodai į akis, ieškodama atramos. Mudvi dvi. Ir lyg sau,
lyg jai, o gal ir moterims sakau: bet tai kaip nelengva! Kaip, atrodo,
neįsivažiuoja veiksmas, jeigu moterys aplink nesidalina savo istorijomis.
Jaučiuosi tarsi plaukiotume paviršiumi, su savomis, išreflektuotomis patirčių
apie laisvę/nelaisvę istorijomis. O gylis lieka anapus sėdinčių moterų lūpų.
Neišpasakotų istorijų. Jaučiuosi išsisėmusi. Sėdžiu. Garsiai ištariu, kad
pykstu ant savęs. Jog nerandu už ko laisvės siūlą pastvert. Staiga, tarp dviejų,
rate sėdinčių moterų įsiplieskia ginčas. Jos kažką visą laiką šnabždėjosi, kai
netikėtai viskas virto aštriu ginču ir viena iš jų viens-du išlėkė iš salės.
Sėdėjau, stebėjau tuštėjančias kėdes ir dalinausi jausmais, kurie apima kai
aplink mažėja klausančių. Gongas nutraukė mane. Ir atėjus Guodos eilei kalbėt,
negalėjau patikėti. Ji, pašoko iš kėdės ir energingu, skambiu balsu šūkteli: Štai.
Va štai! Pati geriausia laisvės apraiška! Tuščios kėdės! Nes moterys, kurios
jose sėdėjo yra laisvos ir neprisirišusios prie to ką kiti pagalvos. Joms
nepatiko, pasidarė nuobodu, per skysta ar nesuprantama, jos atsistojo ir
nesukdamos galvos išėjo iš salės. Mūsų galvose visa nelaisvė. Mūsų pačių
galvose. Tuo metu, jau aš ištikta nuostabos, klausau Guodos ir akimis seku
moteris, kurios dar likusios rate klausytis. Įdomu, kas jas čia laiko? Ką jos
išgirsta iš to ką pasakojame? Tokios išraiškingos Guodos dar nebuvau mačiusi,
kaip man patiko jos energija, negalėjau atsigėrėti. Ir baigus jai kalbėti,
atėjus tuščios kėdės laikui, rate buvo likusios dvi moterys. Dvi. Pakvietėm jas
susėsti į mažą, keturių ratą ir paprašėme pasidalinti savo laisvės tema. Man
čia daugiau laisvės negu kada nors esu turėjusi, nes mama mane laikė po padu,
vėliau vyras irgi. Tad čia laisvės turiu daugiau negu bet kur kitur. Pradėjo
savo istorija dalintis viena iš moterų. Apie savo atitrūkimą nuo mamos ir namų,
apie laisvę viską veikti nevaržomai ir apie ribų nejautimą buvo jos istorija. Tuo
tarpu kita moteris buvo nekalbi. Atsimenu tik jos žvilgsnį, tokį didelių ir
skaidrių akių, ir vieną sakinį: aš visko čia klausiau, visko. Ir jausmas buvo
tarsi ji sugėrė visa, kas vyko performanso metu. O koks jausmas būti čia?
Pabandžiau priartėti su klausimu. Keistas jausmas, - pasigirdo tylus atsakymas
ir ašaros.
Kas įvyksta kai laisvė
begalinė ir nevaldoma? Gali atsidurti už visuomenės ribų. Ir tada tavo laisvę
suvaldo įstatymai. Taip randasi nelaisvė. Tokiuose svarstymuose važiavom su
Guoda atgal. Ir kokia didžiulė atsakomybė yra turėti TĄ BEGALINĘ LAISVĘ. Žinoti
ką su ja daryti. Ne šiaip švaistyti, bet iš tiesų ją gyventi. Atsakingai. Ir
toliau laukia paskutinis – Laimės temos susitikimas. Tikrai paskutinis? O gal
dar ką sugalvosim...
