Guoda

"Jūs turbūt menininkės?" - gauname klausimą iš malonios merginos, stypsodamos kalėjimo tarpdury ir laukdamos, kol apsaugos darbuotojas išrašys leidimą įeiti į teritoriją. Mūsų nuostabai, ta mergina, nepanaši nei į kalinę, nei į darbuotoją, kalbina mus iš kitos vartelių pusės. Aš kažkaip net pasimetu nuo to klausimo - nesu įpratusi, kad mane vadintų menininke, nors ir kažkada baigiau VDA. Tuo tarpu Ieva drąsiai sako - "Taip, mes".

Aš esu tu. Tu esi aš. Paskutiniu metu su Ieva gaudom momentus, kai nejučia apsikeičiame vaidmenimis. Prieš kokį mėnesį visas dvi savaites buvau įsivilkusi į Ievos kailį. Gyvenau su jos dukra jos namuose, vairavau jos mašiną, kol Ieva keliavo Indijoje. Tada supratau, kad "Aš esu tu" projektas keliasi iš kalėjimo erdvės į gyvenimą. Daug viena iš kitos perimame. O gal tiesiog gaudome tas pačias idėjas, skrajojančias aplink mus, ir įžodinam viena kitai. Kartais nebeatskiriame, kuri mintis - kurios, bet gal tik todėl, kad jos nei vienai ir nepriklauso. Kartais ištariame tą patį žodį tuo pačiu metu. Arba viena ištaria tai, ką kita galvoja.

O maloni mergina, pasirodo, yra čia besidarbuojanti savanorė - sielovadininkė, norinti sudalyvauti mūsų renginyje. Belaukdamos klausomės jos istorijos ir paskui kartu pajudame link aktų salės.
___

"Aš turiu nuojautą" - sako Ieva, mums bedėliojant kėdes. Šiandien daviau jai apsivilkti savo mylimą vilnonį švarką, ir dabar, besisukiojant aktų salės erdvėje, mano akis vis užkliūva už jos - tarsi stebėčiau save pačią iš šalies. Vos kelios minutės likę iki ketvirtojo performanso pradžios, bet dar niekas neatėjo. Aš numanau, apie ką ta nuojauta.

"Gal viskas taip ir pasibaigs? Kaip tik pačiu laiku. Gal mums likę paskutinės temos - laisvė ir laimė - šitoje erdvėje tiesiog negali egzistuoti?" - tęsia Ieva, įveldama į abejones ir mane.

Gali būti, kad pasibaigs. Laimei, niekam nieko nesame prižadėję, jokių atsakaitų rašyti nereikės, niekam nesakėme nei kad bus įdomu, nei kad bus linksma. Jei jos nebeateis, tiesiog išvažiuosime ir būsime padarę tiek, kiek galėjom - kažkaip ramiai paleidžiu mintį.

Ir netrukus pro duris plūsteli moterys. Mūsų nuostabai, pirmą kartą tarp jų - nemažai jau pažįstamų veidų. Tad "žaidimo" taisyklių ilgai aiškinti netenka ko gero pirmą kartą viskas vyksta ramiai, be prunkštimų. Nežinau, ar todėl, kad pagaliau sudominame savo "žaidimu", ar pati tema - šeima - šiandien visas nuteikė labai melancholiškai.

Performanso tema mus abi netikėtai užvaldė dar pakeliui, automobilyje. Besikalbėdamos radom paralelių tarp savo šeimos narių. Kaip tik pasakojau Ievai savo istorijas, tad sėdint kėdėje rato vidury man nebuvo sunku pradėti - tereikėjo tik prasižioti ir iškalbėti dūzgesį galvoje, besibaigiantį daugybe atvirų klausimų.

Nes mano idealios šeimos troškimas nei kiek nepriartina manęs prie šeimos narių. Mano santykiai su šeima yra daugiasluoksniai, atskiesti amžinai neišsipildančiais lūkesčiais, bendrais išgyvenimais ir prisiminimais, gal todėl šimtąkart labiau komplikuoti, nei su draugais. Spėlioju, kad ne tik man atrodo, jog aplink šeimos narius sklando įtampos, neiškalbėtų dalykų, pykčių ir nuoskaudų debesis. Kodėl nesiseka priimti vieniems kitų tokių, kokie esam, neskaudinant ir neerzinant?

Po manęs į kėdę sėda Ieva. Pradeda nuo savo ir tėvų santykio, labai greitai pereina prie tos šeimos, kuri jai šiuo metu yra svarbiausia - savo pačios vyro ir vaikų. Pajuntu, kad šitas perėjimas daug ką paliečia. Moterys irgi turi vaikų. Keista rate girdėti tokią tylą.

Tyla prasitęsia ir po to, kai nuskamba gongas. Niekas nenori į rato vidurį. Ir akivaizdžiai ne dėl to, kad neturėtų ką pasakyti. Šįsyk tyla sodri, pilna visko, tarsi neišlytas debesis. Būtų gerai ją išverkti, bet dar nedrįstam. Po kelių akimirkų kėdę užima mus pasitikusi mergina. Pastebiu, kad ji greitai įsijautė į mūsų "žaidimą". Kątik koridoriuje kalbėjomės beveik dalykiškai, tad net nustembu, kai staiga ji, nepakeldama akių nuo grindų, ima dalintis savo jautria istorija. Baigusi atsistoja iš kėdės, užleisdama vietą vienai iš moterų. Per kelias iki gongo likusias minutes moteris pasakoja apie savo ir sesers santykį.

Abi istorijos man stipriai surezonuoja. Ypač - toji apie seserį. Daug panašumų su mano ir mano sesers santykiu. Šita paralelė padeda toliau vynioti sunkų šeimos kamuolį.

Ieva tuo tarpu brolių ir seserų neturi. Jai aktualiausias santykis - su vaikais. O jis labai jautrus, ir kartais labai nelengvas. "Kitąkart atsivežkim nosinių" - sako Ieva, vidury savo šnekos ranka šluostydamasi ašaras. "Geriau lengvesnių temų atsivežkit" - komentuoja viena iš moterų išoriniame rate.

Trečioji kėdė dar kartą pasikviečia jau kalbėjusias moteris, tuo tarpu visos kitos - toliau kaip niekad sąžiningai tyli. Kai vėl ateina mano eilė, susimąstau - kaip joms jaučiasi čia visko klausytis? Pradedu atsargiau rinkti žodžius. Kaip jaučiasi klausytis, kai guodiesi apie santykius su šeimos nariais, būnant situacijoje, kai jų apskritai negali matyti?

Man darosi įdomu, kiek svarbus yra kraujo ryšys? Ar kraujo šeima - tai vienintelė ir tikriausia šeima? Ar tai ta šeima, kuri visada lieka? Juk dar per ankstesnį susitikimą viena moteris išsitarė, kad pati motina jos atsisakė, negalėdama susitaikyt su, jos manymu, pernelyg gėdingu dukters likimu. Kažkodėl įdomi man šita tema. Gal todėl, kad didelę dalį to, ką vadinu savo šeima, sudaro žmonės, su kuriais neturiu giminystės ryšių. Gyvenimo kely pati sau randu įvairių brolių ir seserų. Kažin, ar jie liktų su manimi, net jei čia papulčiau? Nežinau. Mintyse matuojuosi išdavystę. Matuojuosi jausmą, kad esu vienui viena.

Paskutinėms dešimčiai minučių į kėdę atsisėda iki tol nekalbėjusi moteris. Gražiai ir su nostalgija ima pasakoti apie savo mamą. Apie jos meilę, žaismingumą, jaunatviškumą. Gebėjimą susikalbėti su vaikais jų kalba. Bepasakojant išlenda ir visokios mažiau romantiškos detalės. Tėvo žiaurumas, smurtas šeimoje, bėgimas iš namų, slapstymasis, kad nemuštų. Nepaisant to, viskas pasakojama su didele meile. Klausausi įdėmiai, iš naujo pervertinu viską, ką šiandien pati sakiau, ir dėkoju tai moteriai už drąsą. Vis tik ji pakyla nuo kėdės nesulaukusi pabaigos gongo - galiausiai pasidaro per jautru.

O mes, galvodamos temas, net nesusimąstėme, kad šioji bus tokia - sunki sunki, paralyžuojanti mąslius žvilgsnius ties grindimis, atsinešanti ilgas ir dalykų sklidinas tylos pauzes, verčianti atsistoti nuo kėdės nepraėjus visoms dešimčiai minučių, kad ašaros nepaimtų viršaus. Kažin, kaip bus su sekančiom.