Atsimerkiu. Žiūriu į savo batus. Burtas lėmė - mano pradžia. Ieškau atramos viduje temai AŠ. Kal bė ti sunkiau nei maniau. Nepatogumas ir susikaustymas, net akių pakelti negaliu. Pradedu nuo savo vardo, kas mane apibūdina judu žodžiais link savęs dabar sėdinčios čia. Kai dabar rašau net gerai nepamenu apie ką buvo pirmos mano 15 min. Išlindo istorijos iš vaikystės. Tokios, kurias nei pasakot, nei klausyti lengva. Išlindo tėtis. Mano tėtis. Kuris irgi yra kalėjęs ir ne vieną kartą. Ratas reaguoja. Kažkas iš moterų atreaguoja į mano žodžius, kažkas, girdžiu, išeina. Ir garsiai sakau: girdžiu išeinat. Kalbu apie kalėjimą savo viduje, kuris vadinasi „patikti ir būti matomai“. Erdvė, iš kurios transliuoju tarsi neturi laiko. Žodžiai ateina patys. Kilsteliu akis – Guoda atitaria žodį. Ji mano veidrodis. Pasidaro lengviau. Ji čia yra. Traukiu laukan viską kas kyla. Ir apie buvimą čia su moterimis, ir apie nepatogumą, ir apie save. Kol nuskamba gongas ir su palengvėjimu keičiamės vietomis. Matau užmerktas Guodos akis. Ir stebiu jos kalbėjimo pradžią. Įkvėpiu ir iškvepiu giliau negu įprastai. Neįprastos moterys, neįprastas ratas, bet viduje ramu ir tikra. Moterys aktyvėja, vis daugiau įsitraukia. Viena iš jų nusprendžia atsisėsti į rato vidurį drauge su mumis. Dalinasi skaudžia savo istorija. Kitos moterys atitaria, pokalbio iniciatyva pas jas. Tada sėda romų kilmės moteris. Aktyviai pasakoja, nepaprastai įdomu jos klausytis ir drauge suprantu mūsų sukurta performanso struktūra griūva. Moterims norisi pasakoti. Teka žodžiai kaip iš čiaupo. Jaučiu nerimą. O kas jeigu išsipildys Guodos baimė, kad tapsime psichoterapijos grupele, kad bus nepakankamai meno tame ką darome. Mano kojos pradeda stuksenti ritmą. Aiškiai girdimą ritmą. Girdžiu jį pati, gali skambėti kaip nervas ir gerai, tegul skamba. Moterys pasakoja pasakoja, viena per kitą pasakoja. Lekia žodžių traukiniai. Lekia. O tylinčios tyli. Pauzė. Ir kalbėtojai kalba, ir tylėtojai tyli. Garsiai pasakau vienu metu. Nuščiūvam visos. O ką išgirstumėm jei tyla prakalbėtų, o kalbėjimas klausytų? Vėl garsiai tarsi jų tarsi savęs klausiu. Dėmesys persikelia į mus. Tai ko jūs čia atėjot?
Kodėl čia ir kodėl mes. Išgirstu iš Guodos: nes jūs turite laiko. Mes čia, nes jūs turite laiko kalbėtis ir klausytis. Aš čia. Dėl tėčio. Paaiškėja man pačiai. Jis dažnai būdavo kažkur ten. Kažkur gėdingoj vietoj uždarytas, t.y. įkalintas. O kas uždarius vyksta? Moterys vėl įsijungia į pokalbį ir suprantu, kad jos nuolat nuolat nuolat galvoja apie tuos, kurie liko laisvėje. Kasdien. Kas minutę. Ir akimirką man tampa aišku, tėtis galvodavo apie mane. Žiūriu dabar tarsi jo akimis iš čia į ten. Iš nelaisvės į laisvę. Per įkalintas moteris ir jų istorijas.
Nesulaikomai ir jau be rėmų teka pokalbis iš moterų, per mus ir vėl į ratą. Net tos, kurios pradžioje visa kūno kalba reiškė užsidarymą, atšyla. Išgirstam dar keletą istorijų, liudijam ašaras, stebim viena kitą su Guoda ir ieškom kaip būti. Tikrume. Su viskuo kas yra. Ir patogiai ir ne. Vienu metu stojamės apsikeisti vietomis ir jaučiu, kad noriu apsikabinti. Taip va, apkabinti Guodą. Artume, kuris yra. Ir tos akys. Sakančios taip viskam kas vyksta. Sakančios tau – aš čia. Ir rate sėdinčių akys. Lėtai susitinku su kiekviena. Išgirdus vardą ir susitikus akimis, na kiek dar gyvenime kartų aš matysiu tiek akių, kurios pasakoja garsiau, negu gali žodžiai pasakyti. Ir kažin ar žodžiai kalbėtų tai ką pasakoja akys.
Kiek iš jūsų čia kada nors gyvenime jautėtės nemylimos? Klausiu garsiai ir pati pakeliu ranką. O aš save myliu ir Dievą – tai ko dar reikia?! Drąsus ir paprastas atsakymas iš vienos moters. Ne veltui šios moters vardo reikšmė Meilė. Jai gyvenimas atrodo itin paprastas. Paaiškina greitai ir drauge taip išmintingai. Vaikams pas mus (suprask, jų tautoje) visas dėmesys ir įstatymų leidėjas pas mus Dievas. Ji norėjo čia ateiti, rodo į Guodą, nes ji viena gyvena, o vat ji, jau rodo į mane, gi vaikų krūvą turi, jais rūpintis reikia. Po kalėjimus savo noru nėra ko čia klajoti savęs išbandymo vardan (apie Guodos idėją pagyventi drauge su įkalintomis moterimis mėnesį laiko).
Nuskamba pabaigos gongas viduryje pasakojimo, net krūptelim visos. 1,5 val. baigta. Likusios 4 moterys rate, kitos išėjo į užsiėmimus dar prieš mums baigiant. Jausmas lyg dar nesinori eiti. Intymu ir grįžti į atšiaurią aplinką jos neskuba. Viena atsistoja, apsikabina Guodą, tada mane. Dėkojam ir baigiam. Savo pirmąjį, apipintą „kas bus jeigu bus“ istorijomis ir baimėmis (dabar jau aišku, kad nebūtomis) performansą.
Atrodo nieko ypatingo neįvyko šiandien. Visiškai nieko. Viduje toks skėsčiojimas rankomis juntamas. Jau sėdint vakare viena priešais kitą su Guoda bandom aprėpti naują patirtį. Pačiupinėti žodžiais. Jos gyvena, mes gyvenam. Susitikom, kalbėjomės, su įkalintomis moterimis, savam tikrume. Gal trumpiausias kelias į laisvę – kelias per nelaisvę.
Ką veikiate čia? Laukiam kol išeisim – visos taip. Tik viena – nieko nelaukiu. Džiaugiuosi šia diena. Ir tiek. Ji buvo ta, kuri mus apkabino pabaigoje.
Grįšim pas jas. Vasario mėnesį. Tema „Moteriškumas“.
